Vietos
Vietos – tai pastabų rinkinys apie vietoves, parapijas, dvarus ir žemės valdas, susijusias su Vadauskų-Petržkevičių istorija. Šie aprašai leidžia giminės istoriją įkurdinti konkrečiame senosios Lietuvos, Žemaitijos, Livonijos ir kraštų, į kuriuos vedė šeimos migracijos, kraštovaizdyje. Juose pateikiama informacija apie senuosius pavadinimus, geografinę padėtį, parapinę ir administracinę priklausomybę, savininkus, istorinius įvykius bei pėdsakus, kuriuos Petržkevičiai paliko dokumentuose ir šeimos tradicijoje.
Su Pietrzkiewicz šeima susijusios vietos Lietuvoje, XVII–XX a.
Vaduvos
koordinatės: 55.84146, 25.29241
Vaduvos (lenk. Wadwy) – tai buvusi bajorkaimio tipo vietovė prie Vaduvos upelio, buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus vaivadijos Ukmergės paviete, į pietryčius nuo Skapiškio miestelio.
Pagal įrašą Kupiškėnų enciklopedijoje pirmasis žinomas Vaduvų ir aplinkinių žemių savininkas buvo karališkasis maršalka ir Kauno seniūnas Jaroslavas Holovščinskis (apie 1510–1567).
Kupiškėnų enciklopedijoje, t. III, p. 470, deja, nenurodant privilegijos datos, parašyta, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Vaduvų žemes suteikė bajorams Pietrykiewicziams, kurie ilgainiui nuo šių valdų perėmė Vaduviečių pravardę. Savo ruožtu 1806 metų Petržkevičių bajorystės išvade parašyta, kad Petras, Urbono sūnus, 1532 metais iš brolių Butkevičių prie tėvoninio dvaro Vaduvose nupirko Radkovščiznos dvarą ir žemę. Tačiau iš išlikusios 1532 metų dokumento kopijos matyti, kad broliai Hrycas ir Mikalojus Butkevičiai Radkovščiznos dvarą ir žemę padovanojo Petrui Urbonaičiui, vedusiam jų seserį Kotryną. Šių neatitikimų paaiškinimas reikalauja tolesnių tyrimų.
Petras ir Kotryna susilaukė gausios palikuonių šeimos, tačiau 1584 metais visą turtą užrašė sūnui Vaitiekui, apeidami kitus, šaltiniuose neįvardytus vaikus. Nežinomi Vaitiekaus broliai ir seserys veikiausiai gyveno Vaduvose, ir iš jų tikriausiai kilo gausūs Petržkevičiai, minimi Skapiškio bažnyčios metrikose, bet praleisti 1806 metų Petržkevičių bajorystės išvade. Šaltiniai nemini Vaitiekaus žmonos, su kuria jis turėjo bent du sūnus – Kristupą ir Lauryną-Samuelį. 1632 metais Vaitiekus, gyvenimo pabaigoje, po tėvų paveldėtą turtą padalijo savo sūnums, kurie davė pradžią dviem giminės linijoms: Kristupas – vyresniajai, o Laurynas-Samuelis – jaunesniajai.
1806 metų išvade parašyta, kad Kristupas, Vaitiekaus sūnus, buvo pusės Vaduvų ir Dzievieniškių paveldėtojas. Nežinoma, ar Kristupas Dzievieniškes paveldėjo iš tėvo, ar pats jas įsigijo. Tačiau iš vėlesnių įrašų matyti, kad savo dalis Dzievieniškėse turėjo visi jo sūnūs: Danielius, Kazimieras, Konstantinas ir Albrechtas, kurie po jo mirties (iki 1671 metų) gavo savo dalis Vaduvose. Tuo tarpu jaunesnysis Vaitiekaus sūnus Laurynas-Samuelis paliko vieną dokumentuotą palikuonį – Gabrielių, kuris 1650 metais savo žmonai Reginai išdavė įkeitimo dokumentą savo Vaduvų valdoms.
XVIII amžiuje Petržkevičių dalių Vaduvose padėtis toliau keitėsi.
Vyresnioji linija
Iš Kristupo sūnų vyriausiasis Danielius 1700 m. savo Vaduvų dalį išnuomojo sūnėnui Teofiliui, o vėliau, 1703 metais, ją pardavė. Be dukterų, Danielius turėjo sūnų Felicijoną, kuris, regis, mirė vaikystėje, nes su juo Danieliaus linija nutrūko. Antrasis Kristupo sūnus Kazimieras 1671 m. iš jauniausio brolio Albrechto nupirko jo dalį Vaduvose ir tais pačiais metais savo Dzievieniškes išnuomojo Hrehorovičiams. Kazimieras turėjo du sūnus – Juozapą ir Teofilį. Teofiliui Kazimieras 1683 metais užrašė dalį savo Vaduvų ir Dzievieniškių. Nežinoma, ar ką nors užrašė antrajam sūnui Juozapui. Taip pat trūksta žinių apie trečiąjį Kristupo sūnų Konstantiną; žinome tik tiek, kad jis turėjo tris sūnus, tarp kurių veikiausiai padalijo savo Vaduvų dalį. Tolesnis Albrechto likimas nežinomas.
Kazimieras su žmona Ona-Dorota iš Stynavcų turėjo du sūnus: Juozapą ir Teofilį. Juozapas nebuvo vedęs ir nepaliko palikuonių. Teofilis su žmona Kotryna iš Paškevičių nuo 1683 metų valdė tėvo Vaduvas ir Dzievieniškes. Jis turėjo sūnų Kazimierą. Teofilis 1700 metais išsinuomojo, o 1703 metais iš dėdės Danieliaus nupirko jo Vaduvų dalį. Apie 1738 metus Teofilis su broliu Juozapu Jokūbui Kontrymavičiui pardavė jų tėvo nupirktą Vaduvų dalį po Albrechto.
Iš Konstantino sūnų Petras ir Andriejus paveldėjo savo dalis, kaip matyti iš vėlesnių dokumentų. Jonas buvo šv. Bazilijaus ordino vienuolis, ir nežinoma, ar turėjo savo dalį tėvo palikime. Nežinome, ar Petras sukūrė šeimą. Andriejus buvo vedęs Kristiną Ilcevičiūtę, su kuria turėjo penkis sūnus: Jokūbą, Konstantiną, Jurgį, Pranciškų ir Antaną. 1728–1732 m. Kristina, Andriejaus žmona, o gal jau našlė, sūnų vardu bylinėjosi su Kazimieru, Teofilio sūnumi, dėl Dzievieniškių žemių.
Jaunesnioji linija
Gabrielius mirė po 1668 metų. Prieš mirtį savo Vaduvas iki gyvos galvos užrašė žmonai Reginai. Po Gabrieliaus mirties Regina dar kartą ištekėjo už Karolio Tyškos iš Vaduvų ir valdė Vaduvų dalį iki tol, kol jos sūnus Kristupas-Jonas 1699 metais sulaukė pilnametystės. 1703 metais Kristupas-Jonas, Gabrieliaus sūnus, iš Danieliaus, Kristupo sūnaus, išsinuomojo Vaduvų dalį.
Kristupas-Jonas su žmona Barbora iš Klicnerių susilaukė dviejų sūnų: Tobijo-Hieronimo ir Vincento. 1736 metais, po Kristupo-Jono mirties, remdamiesi tėvo testamentu, sūnūs pasidalijo tėvo turtą: Vaduvos atiteko Tobijui-Hieronimui, o Pamušis – Vincentui.
1740-aisiais metais Petržkevičių dalys Vaduvose buvo beveik visiškai išparduotos.
Vyresnioji linija
Pirmiausia 1743 metais Petras, Konstantino sūnus, pardavė iš tėvo paveldėtą Vaduvų dalį Vincentui, Kristupo-Jono sūnui.
Vėliau Teofilis, Kazimiero sūnus, susitaręs su broliu Juozapu, savo dalis Vaduvose užrašė Jokūbui Kontrymavičiui, vedusiam Teofilio dukterį Oną; apie tai žinome iš 1748 metais sudaryto Juozapo, Kazimiero sūnaus, testamento. Teofilio sūnus Kazimieras paveldėjo tik tėvo Dzievieniškes, kurias netrukus, 1749 metais, pardavė Jonui ir Jadvygai Tupalskiams.
Tais pačiais 1748 metais du Andriejaus sūnūs, Pranciškus ir Jurgis, bylinėjosi su Jokūbu Kontrymavičiumi dėl žemės po senelio Kristupo. Jų brolių Konstantino ir Jokūbo likimas nežinomas, o Antanas, vedęs Marijoną Rykaitę, veikiausiai paliko Vaduvas.
Jaunesnioji linija
Vincentas, po brolio Tobijo mirties paveldėjęs jo Vaduvas, 1743 m. nupirko iš Petro Petržkevičiaus jo dalį Vaduvose, o vėliau, 1744 m., visas savo žemes Vaduvose pardavė Pranciškui Švirskiui.
Iš XVI amžiuje giminei priklausiusio žemės ploto po 1744 metų Petržkevičių rankose liko tik Vaduvų sklypų likučiai, priklausę Andriejaus sūnums Jurgiui ir Pranciškui. Po Jurgio valdas paveldėjo jo sūnus Stanislovas, o po Pranciškaus – tikriausiai jo sūnūs Antanas ir Matas-Tadas. Ukmergės žemės protokolų knygoje išliko du dokumentai apie Vaduvų pardavimą Ignacui iš Indrų Kościałkowskiui, Ukmergės pavieto maršalkai. 1782 metų pavasarį, praėjus lygiai 250 metų nuo Butkevičių dovanojimo Petrui, Urbono sūnui, įvyko du sandoriai: Stanislovas Petržkevičius ir broliai Antanas bei Tadas Ignacui Kościałkowskiui pardavė savo valdas, tikriausiai paskutines Vaduvose dar buvusias giminės rankose.
Be Petržkevičių, nuo XVI amžiaus Vaduvose ūkininkavo daug bajorų giminių: Brzeskiai, Butkevičiai, Daunoravičiai, Hrehorovičiai, Klimavičiai, Kontrymavičiai, Narkevičiai, Pacevskiai, Torčylai, Tupalskiai, Tyškos ir kiti. XVIII amžiaus pabaigoje didžiąją Vaduvų dalį supirko Zyndram-Kościałkowskiai.
Nepaisant paveldimos žemės Vaduvose pardavimo, apylinkėse ir toliau liko daug Petržkevičių. Tai liudija gausūs Skapiškio bažnyčios metrikų įrašai, kuriuose Petržkevičiaus pavardė reguliariai pasirodydavo iki pat XIX amžiaus vidurio. Tačiau jų vietos genealogijoje iki šiol nustatyti nepavyko.
1784 metų Skapiškio parapijos aprašymas, sudarytas Skapiškio klebono kun. Ignaco Juozapo Dunino-Borkowskio, Vaduvas jau mini kaip dvarą ir kaimą, priklausiusį Ukmergės maršalkai Kościałkowskiui. Įdomu tai, kad kun. Borkowskis savo aprašyme mini vėjo malūną Vaduvose, kuris jau tuomet buvo „nenaudingas“. Šio vėjo malūno griuvėsiai, šalia piliakalnio, iki šiol yra būdingiausias Vaduvų kraštovaizdžio elementas.
1830 metų Skapiškio parapijos vizitacijos ataskaitoje įrašyta, kad Vaduvų dvaras kartu su Zavadų, Kiepūrų, Vergučių ir Pacevskių, kitaip Aukštutinių Kondranų, kaimais priklausė „Šviesiajai Didžiai Gerbiamai“ Pietkiewiczienei. Apie XIX amžiaus vidurį Vaduvos iš Pietkiewiczių rankų perėjo Kozielų-Poklevskių nuosavybėn. Apie 1857 metus naujieji savininkai Vaduvose pastatė puošnius rūmus, matomus aukščiau esančioje nuotraukoje. Rūmai buvo sunaikinti 1915 metais besitraukiančių maskvėnų.
Lenkijos Karalystės geografijos žodynas (t. XII, 1892) Vaduvas apibūdina kaip valdas prie Juros upės, Novoaleksandrovsko apskrityje, Skapiškio valsčiuje ir parapijoje, nutolusias 76 varstus nuo Novoaleksandrovsko, t. y. Zarasų. Pagal šį aprašymą 1859 metais ten buvo 13 gyventojų, veikė spirito varykla, o dvaras priklausė Kozielams ir apėmė 740 dešimtinių žemės.
Šiuo metu Vaduvos tėra geografinė sąvoka, nes jos nėra gyvenamos.
Vaduvos (lenk. Wadwy) – tai buvusi bajorkaimio tipo vietovė prie Vaduvos upelio, buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus vaivadijos Ukmergės paviete, į pietryčius nuo Skapiškio miestelio.
Vaduvos, Kozielų-Poklevskių dvaras, prieš Pirmąjį pasaulinį karą - LVIA
Pagal įrašą Kupiškėnų enciklopedijoje pirmasis žinomas Vaduvų ir aplinkinių žemių savininkas buvo karališkasis maršalka ir Kauno seniūnas Jaroslavas Holovščinskis (apie 1510–1567).
Kupiškėnų enciklopedijoje, t. III, p. 470, deja, nenurodant privilegijos datos, parašyta, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Vaduvų žemes suteikė bajorams Pietrykiewicziams, kurie ilgainiui nuo šių valdų perėmė Vaduviečių pravardę. Savo ruožtu 1806 metų Petržkevičių bajorystės išvade parašyta, kad Petras, Urbono sūnus, 1532 metais iš brolių Butkevičių prie tėvoninio dvaro Vaduvose nupirko Radkovščiznos dvarą ir žemę. Tačiau iš išlikusios 1532 metų dokumento kopijos matyti, kad broliai Hrycas ir Mikalojus Butkevičiai Radkovščiznos dvarą ir žemę padovanojo Petrui Urbonaičiui, vedusiam jų seserį Kotryną. Šių neatitikimų paaiškinimas reikalauja tolesnių tyrimų.
Petras ir Kotryna susilaukė gausios palikuonių šeimos, tačiau 1584 metais visą turtą užrašė sūnui Vaitiekui, apeidami kitus, šaltiniuose neįvardytus vaikus. Nežinomi Vaitiekaus broliai ir seserys veikiausiai gyveno Vaduvose, ir iš jų tikriausiai kilo gausūs Petržkevičiai, minimi Skapiškio bažnyčios metrikose, bet praleisti 1806 metų Petržkevičių bajorystės išvade. Šaltiniai nemini Vaitiekaus žmonos, su kuria jis turėjo bent du sūnus – Kristupą ir Lauryną-Samuelį. 1632 metais Vaitiekus, gyvenimo pabaigoje, po tėvų paveldėtą turtą padalijo savo sūnums, kurie davė pradžią dviem giminės linijoms: Kristupas – vyresniajai, o Laurynas-Samuelis – jaunesniajai.
1806 metų išvade parašyta, kad Kristupas, Vaitiekaus sūnus, buvo pusės Vaduvų ir Dzievieniškių paveldėtojas. Nežinoma, ar Kristupas Dzievieniškes paveldėjo iš tėvo, ar pats jas įsigijo. Tačiau iš vėlesnių įrašų matyti, kad savo dalis Dzievieniškėse turėjo visi jo sūnūs: Danielius, Kazimieras, Konstantinas ir Albrechtas, kurie po jo mirties (iki 1671 metų) gavo savo dalis Vaduvose. Tuo tarpu jaunesnysis Vaitiekaus sūnus Laurynas-Samuelis paliko vieną dokumentuotą palikuonį – Gabrielių, kuris 1650 metais savo žmonai Reginai išdavė įkeitimo dokumentą savo Vaduvų valdoms.
Supaprastinta Petržkevičių dalių Vaduvose schema 1671 metais
- A - Danielius, Kristupo ir Felicijonos Bačkovskos sūnus
- B - Konstantinas, Kristupo sūnus
- C - Kazimieras, Kristupo ir Onos Stynavcaitės sūnus
- D - Albrechtas, Kristupo sūnus
- E - Gabrielius ir Regina iš Tynhauzų Petržkevičiai
Vyresnioji linija
Iš Kristupo sūnų vyriausiasis Danielius 1700 m. savo Vaduvų dalį išnuomojo sūnėnui Teofiliui, o vėliau, 1703 metais, ją pardavė. Be dukterų, Danielius turėjo sūnų Felicijoną, kuris, regis, mirė vaikystėje, nes su juo Danieliaus linija nutrūko. Antrasis Kristupo sūnus Kazimieras 1671 m. iš jauniausio brolio Albrechto nupirko jo dalį Vaduvose ir tais pačiais metais savo Dzievieniškes išnuomojo Hrehorovičiams. Kazimieras turėjo du sūnus – Juozapą ir Teofilį. Teofiliui Kazimieras 1683 metais užrašė dalį savo Vaduvų ir Dzievieniškių. Nežinoma, ar ką nors užrašė antrajam sūnui Juozapui. Taip pat trūksta žinių apie trečiąjį Kristupo sūnų Konstantiną; žinome tik tiek, kad jis turėjo tris sūnus, tarp kurių veikiausiai padalijo savo Vaduvų dalį. Tolesnis Albrechto likimas nežinomas.
Kazimieras su žmona Ona-Dorota iš Stynavcų turėjo du sūnus: Juozapą ir Teofilį. Juozapas nebuvo vedęs ir nepaliko palikuonių. Teofilis su žmona Kotryna iš Paškevičių nuo 1683 metų valdė tėvo Vaduvas ir Dzievieniškes. Jis turėjo sūnų Kazimierą. Teofilis 1700 metais išsinuomojo, o 1703 metais iš dėdės Danieliaus nupirko jo Vaduvų dalį. Apie 1738 metus Teofilis su broliu Juozapu Jokūbui Kontrymavičiui pardavė jų tėvo nupirktą Vaduvų dalį po Albrechto.
Iš Konstantino sūnų Petras ir Andriejus paveldėjo savo dalis, kaip matyti iš vėlesnių dokumentų. Jonas buvo šv. Bazilijaus ordino vienuolis, ir nežinoma, ar turėjo savo dalį tėvo palikime. Nežinome, ar Petras sukūrė šeimą. Andriejus buvo vedęs Kristiną Ilcevičiūtę, su kuria turėjo penkis sūnus: Jokūbą, Konstantiną, Jurgį, Pranciškų ir Antaną. 1728–1732 m. Kristina, Andriejaus žmona, o gal jau našlė, sūnų vardu bylinėjosi su Kazimieru, Teofilio sūnumi, dėl Dzievieniškių žemių.
Jaunesnioji linija
Gabrielius mirė po 1668 metų. Prieš mirtį savo Vaduvas iki gyvos galvos užrašė žmonai Reginai. Po Gabrieliaus mirties Regina dar kartą ištekėjo už Karolio Tyškos iš Vaduvų ir valdė Vaduvų dalį iki tol, kol jos sūnus Kristupas-Jonas 1699 metais sulaukė pilnametystės. 1703 metais Kristupas-Jonas, Gabrieliaus sūnus, iš Danieliaus, Kristupo sūnaus, išsinuomojo Vaduvų dalį.
Kristupas-Jonas su žmona Barbora iš Klicnerių susilaukė dviejų sūnų: Tobijo-Hieronimo ir Vincento. 1736 metais, po Kristupo-Jono mirties, remdamiesi tėvo testamentu, sūnūs pasidalijo tėvo turtą: Vaduvos atiteko Tobijui-Hieronimui, o Pamušis – Vincentui.
Supaprastinta Petržkevičių dalių Vaduvose schema 1738 metais
- nuo 1703 m. - Teofilis, Kazimiero sūnus
- Petras, Konstantino sūnus
- Andriejus, Konstantino sūnus
- Teofilis, Kazimiero sūnus
- Juozapas, Kazimiero sūnus
- JK - nuo 1671 m. Kazimieras, po jo Teofilis, nuo maždaug 1738 m. - Jokūbas Kontrymavičius, Teofilio žentas
- nuo 1699 m. - Kristupas-Jonas, nuo 1736 m. - Tobijas-Hieronimas
Vyresnioji linija
Pirmiausia 1743 metais Petras, Konstantino sūnus, pardavė iš tėvo paveldėtą Vaduvų dalį Vincentui, Kristupo-Jono sūnui.
Vėliau Teofilis, Kazimiero sūnus, susitaręs su broliu Juozapu, savo dalis Vaduvose užrašė Jokūbui Kontrymavičiui, vedusiam Teofilio dukterį Oną; apie tai žinome iš 1748 metais sudaryto Juozapo, Kazimiero sūnaus, testamento. Teofilio sūnus Kazimieras paveldėjo tik tėvo Dzievieniškes, kurias netrukus, 1749 metais, pardavė Jonui ir Jadvygai Tupalskiams.
Tais pačiais 1748 metais du Andriejaus sūnūs, Pranciškus ir Jurgis, bylinėjosi su Jokūbu Kontrymavičiumi dėl žemės po senelio Kristupo. Jų brolių Konstantino ir Jokūbo likimas nežinomas, o Antanas, vedęs Marijoną Rykaitę, veikiausiai paliko Vaduvas.
Jaunesnioji linija
Vincentas, po brolio Tobijo mirties paveldėjęs jo Vaduvas, 1743 m. nupirko iš Petro Petržkevičiaus jo dalį Vaduvose, o vėliau, 1744 m., visas savo žemes Vaduvose pardavė Pranciškui Švirskiui.
Supaprastinta Petržkevičių dalių Vaduvose schema 1748 metais
- PŠ - Petras, Konstantino sūnus, iki 1743 m.; Vincentas, Kristupo-Jono sūnus, iki 1744 m.; po jo Pranciškus Švirskis
- PJ - Pranciškus ir Jurgis, Andriejaus sūnūs
- JK - Jokūbas Kontrymavičius, Teofilio žentas, dalys po brolių Teofilio ir Juozapo, Kazimiero sūnų
- PŠ - nuo 1736 m. Tobijas-Hieronimas, po jo brolis Vincentas, nuo 1744 m. Pranciškus Švirskis
Be Petržkevičių, nuo XVI amžiaus Vaduvose ūkininkavo daug bajorų giminių: Brzeskiai, Butkevičiai, Daunoravičiai, Hrehorovičiai, Klimavičiai, Kontrymavičiai, Narkevičiai, Pacevskiai, Torčylai, Tupalskiai, Tyškos ir kiti. XVIII amžiaus pabaigoje didžiąją Vaduvų dalį supirko Zyndram-Kościałkowskiai.
Nepaisant paveldimos žemės Vaduvose pardavimo, apylinkėse ir toliau liko daug Petržkevičių. Tai liudija gausūs Skapiškio bažnyčios metrikų įrašai, kuriuose Petržkevičiaus pavardė reguliariai pasirodydavo iki pat XIX amžiaus vidurio. Tačiau jų vietos genealogijoje iki šiol nustatyti nepavyko.
1784 metų Skapiškio parapijos aprašymas, sudarytas Skapiškio klebono kun. Ignaco Juozapo Dunino-Borkowskio, Vaduvas jau mini kaip dvarą ir kaimą, priklausiusį Ukmergės maršalkai Kościałkowskiui. Įdomu tai, kad kun. Borkowskis savo aprašyme mini vėjo malūną Vaduvose, kuris jau tuomet buvo „nenaudingas“. Šio vėjo malūno griuvėsiai, šalia piliakalnio, iki šiol yra būdingiausias Vaduvų kraštovaizdžio elementas.
1830 metų Skapiškio parapijos vizitacijos ataskaitoje įrašyta, kad Vaduvų dvaras kartu su Zavadų, Kiepūrų, Vergučių ir Pacevskių, kitaip Aukštutinių Kondranų, kaimais priklausė „Šviesiajai Didžiai Gerbiamai“ Pietkiewiczienei. Apie XIX amžiaus vidurį Vaduvos iš Pietkiewiczių rankų perėjo Kozielų-Poklevskių nuosavybėn. Apie 1857 metus naujieji savininkai Vaduvose pastatė puošnius rūmus, matomus aukščiau esančioje nuotraukoje. Rūmai buvo sunaikinti 1915 metais besitraukiančių maskvėnų.
Lenkijos Karalystės geografijos žodynas (t. XII, 1892) Vaduvas apibūdina kaip valdas prie Juros upės, Novoaleksandrovsko apskrityje, Skapiškio valsčiuje ir parapijoje, nutolusias 76 varstus nuo Novoaleksandrovsko, t. y. Zarasų. Pagal šį aprašymą 1859 metais ten buvo 13 gyventojų, veikė spirito varykla, o dvaras priklausė Kozielams ir apėmė 740 dešimtinių žemės.
Šiuo metu Vaduvos tėra geografinė sąvoka, nes jos nėra gyvenamos.
Skapiškis
Skapiškio panorama, pieš. Alfredas Römeris – LMAVB
Skapiškis (lenk. Skopiszki) – tai miestelis prie Mituvos ežero, kadaise buvęs Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, o šiandien priklausantis Kupiškio rajonui Lietuvoje. Vietovės pradžia siekia XV ir XVI amžių sandūrą. Iš pradžių ji vadinta Mituvu, vėliau įsitvirtino Skapiškio pavadinimas, veikiausiai kilęs nuo Skopų giminės.
XV ir XVI amžių sandūroje didysis kunigaikštis Aleksandras leido Skapiškyje rengti turgus. 1555 metais Stanislovas Skopas Skapiškio parapijai suteikė daugiau kaip 22 valakus žemės kartu su Bilūnų ir Kreipšių (lenk. Kreypsze) kaimais. 1633 metais Vladislovas IV Vaza leido Tobijui Skopui steigti miestelį ir rengti turgus jo valdose Mituvuose ir Skapiškyje. 1666 metais vėl buvo leista rengti turgų ir keturias muges, o 1668 metais ši privilegija buvo patvirtinta.
1744 metais Skapiškis Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje buvo paminėtas kaip parapijos centras Kupiškio dekanate. Bent nuo 1519 metų gyvavusi Šv. Lauryno bažnyčia buvo viena seniausių mūrinių bažnyčių šiaurės Lietuvoje. Šioje bažnyčioje ir šalia jos esančiose parapijos kapinėse per šimtmečius buvo laidojami Vadauskai-Petržkevičiai.
Skapiškis, Šv. Lauryno bažnyčia XIX a. antrojoje pusėje – LPAH
1750 metais Skapiškyje pradėjo veikti dominikonai. 1752 metais jie įsteigė vienuolyną, funduotą Livonijos vyskupo Juozapo Dominyko Puzynos, 1756 metais pastatė bažnyčią, o 1775 metais atidarė parapinę mokyklą. Po 1830–1831 metų sukilimo dominikonų vienuolyną panaikino caro valdžia.
1784 metų Skapiškio parapijos aprašyme kun. Borkovskis nurodė, kad pusė Skapiškio miestelio, vadinta Ančkoliu, priklausė Tyzenhauzams.
Dabartinė Šv. Hiacinto bažnyčia pastatyta 1819 metais. Dalis jos įrangos buvo perkelta iš senosios Šv. Lauryno bažnyčios, kuri nuo 1858 metų nebeatliko parapinės bažnyčios funkcijos.
1830 metų Skapiškio parapijos vizitacijos ataskaitoje įrašyta, kad parapijoje iš viso gyveno 2014 vyrų ir 2130 moterų. Tais metais sutuoktos 39 poros, gimė 83 berniukai ir 82 mergaitės, mirė 120 vyrų ir 124 moterys.
Lenkijos Karalystės geografinio žodyno (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. X, 1889) duomenimis, Skapiškis buvo Novoaleksandrovsko (lenk. Nowoaleksandrowsk, Jeziorosy) apskrityje, prie Ukmergės apskrities ribos; miestelyje buvo 60 namų ir gyveno 422 gyventojai. Tuo metu ten buvo dvi bažnyčios: Šv. Lauryno bažnyčia kapinėse ir buvusi dominikonų bažnyčia. Be to, Skapiškyje buvo sinagoga, kariuomenės kareivinės, valsčiaus valdyba ir kaimo mokykla. Pusė miestelio priklausė grafams Choiseuliams, prancūzų grafų giminei, apsigyvenusiai Lietuvoje po emigracijos iš Prancūzijos Prancūzijos revoliucijos laikais, o kita pusė – valdžiai.
1893 metais netoli Skapiškio buvo nutiesta geležinkelio linija iš Daugpilio (lenk. Dyneburg) į Radviliškį (lenk. Radziwiliszki), geležinkelio mazgą linijoje, vedusioje į Liepoją (lenk. Libawa). Taip atsirado Skapiškio geležinkelio stotis.
Pirmojo pasaulinio karo metu jau neveikusi Šv. Lauryno bažnyčia buvo nugriauta vokiečių okupacinės valdžios nurodymu, nes grėsė sugriūti. Tokiu būdu gautos statybinės medžiagos buvo panaudotos Skapiškio gatvėms grįsti.
Pamūšis
Pamūšis (lenk. Pomusze) – tiksli šių valdų lokalizacija kelia nemažai sunkumų. Pats pavadinimas rodo, kad jos buvo prie Mūšos upės, tačiau vietovių, vadinamų Pamūšiu, Lietuvoje buvo ir iki šiol yra keliose vietose.
Nustatant apytikrę Pamūšio vietą pravertė 1784 metais sudarytas Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) dekanato parapijų aprašymas. Iš jo matyti, kad Pamūšis buvo įvairiems savininkams priklausiusių valdų kompleksas, išsidėstęs trikampyje tarp Ukmergės, Kavarsko (lenk. Kowarsk) ir Taujėnų (lenk. Towiany).
1730–1738 metais Vincentas Petržkevičius, Kristupo Jono sūnus, įsigijo nemažai žemės valdų Pamūšyje ir jo apylinkėse, daugiausia iš Šolkovskių ir Šablevičių šeimų. Tarp įsigytų valdų minimi, be kita ko, kaimai, jų dalys, palivarkai ir tuštumos, vadinti Šukciškiais, Šilais, Fedorais, Garbėnais, Maldenais, Kosankiškiais ir Deltuva. Kai kurie iš šių pavadinimų iki šiol matomi žemėlapyje: Garbėnai, Maldenai ir Deltuva.
1736 metais, pagal tėvo testamentą ir dalybų su broliu Tobijumi Jeronimu, paveldėjusiu tėvo Vaduvas, metu Vincentas gavo dar daugiau valdų Pamūšyje. Jas anksčiau už 15 tūkstančių Lenkijos auksinų buvo nupirkęs jo tėvas Kristupas Jonas. 1748 metais Vincentas savo Pamūšio valdas užrašė sūnums Pranciškui ir Juozapui.
1784 metų Kavarsko parapijos aprašyme klebonas kun. Mykolas Kolyška išvardijo parapijai priklausiusius kaimus ir palivarkus bei jų savininkų pavardes. Ten minimi Tiškevičiai, Kuncevičiai, Siesickiai, Dobožinskiai, Kolyškos, Gruževskiai ir daugelis kitų. Prie Pamūšio antraštės kun. Kolyška įrašė: „Jo malonybės pono Petržkevičiaus dvaras, žiemos vakarų kryptimi per mylią“. 1784 metais tai veikiausiai buvo Juozapas Petržkevičius, Ukmergės taurininkas. Parapijos teritorijoje jam taip pat priklausė Čerpinos (lenk. Czerpina) karčema, dalis Gorbiancų (lenk. Gorbiance) kaimo ir dalis Maldancų (lenk. Małdańce) kaimo.
Be to, kaimyninėje Traupio parapijoje nurodytas Petržkevičiaus kaimas Chviedorai, veikiausiai Fedorai, taip pat Šilų palivarkas. Savo ruožtu Ukmergės parapijos aprašyme įrašyta, kad prie kelio iš Taujėnų į Vadų (lenk. Wady) kaimą, dešinėje pusėje, matyti Petržkevičiaus dvaras ir jam priklausantys kaimai.
Kadangi klebonai palikuonims neužrašė savininkų vardų, negalima atmesti galimybės, kad dalis pirmiau minėtų valdų tuo metu priklausė Juozapo broliui Pranciškui Petržkevičiui.
Po Juozapo Pamūšio valdas paveldėjo jo sūnus Adomas Jonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, Jo Karališkosios Malonybės pakamaris, vėliau Ukmergės pavieto rotmistras ir ribų teisėjas. Po 1816 metų revizinio surašymo Adomas Jonas kartu su sūnumi Martynu Stanislovu buvo nurodyti kaip Pamūšio savininkai; šiose valdose jie turėjo 91 vyriškosios lyties pavaldinį.
Martynas Stanislovas, Adomo Jono sūnus, veikiausiai buvo paskutinis Petržkevičius Pamūšyje. Tolesnis dvaro likimas lieka nežinomas.
Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. VIII, 1887) paminėtos kelios Pamūšio vardu vadintos vietovės Ukmergės apskrityje. Tačiau ten pateiktos žinios yra pernelyg fragmentiškos, kad būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, kuri iš jų galėtų būti susijusi su Pamūšiu, XIX amžiaus pradžioje priklausiusiu Petržkevičiams.
Nustatant apytikrę Pamūšio vietą pravertė 1784 metais sudarytas Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) dekanato parapijų aprašymas. Iš jo matyti, kad Pamūšis buvo įvairiems savininkams priklausiusių valdų kompleksas, išsidėstęs trikampyje tarp Ukmergės, Kavarsko (lenk. Kowarsk) ir Taujėnų (lenk. Towiany).
1730–1738 metais Vincentas Petržkevičius, Kristupo Jono sūnus, įsigijo nemažai žemės valdų Pamūšyje ir jo apylinkėse, daugiausia iš Šolkovskių ir Šablevičių šeimų. Tarp įsigytų valdų minimi, be kita ko, kaimai, jų dalys, palivarkai ir tuštumos, vadinti Šukciškiais, Šilais, Fedorais, Garbėnais, Maldenais, Kosankiškiais ir Deltuva. Kai kurie iš šių pavadinimų iki šiol matomi žemėlapyje: Garbėnai, Maldenai ir Deltuva.
1736 metais, pagal tėvo testamentą ir dalybų su broliu Tobijumi Jeronimu, paveldėjusiu tėvo Vaduvas, metu Vincentas gavo dar daugiau valdų Pamūšyje. Jas anksčiau už 15 tūkstančių Lenkijos auksinų buvo nupirkęs jo tėvas Kristupas Jonas. 1748 metais Vincentas savo Pamūšio valdas užrašė sūnums Pranciškui ir Juozapui.
1784 metų Kavarsko parapijos aprašyme klebonas kun. Mykolas Kolyška išvardijo parapijai priklausiusius kaimus ir palivarkus bei jų savininkų pavardes. Ten minimi Tiškevičiai, Kuncevičiai, Siesickiai, Dobožinskiai, Kolyškos, Gruževskiai ir daugelis kitų. Prie Pamūšio antraštės kun. Kolyška įrašė: „Jo malonybės pono Petržkevičiaus dvaras, žiemos vakarų kryptimi per mylią“. 1784 metais tai veikiausiai buvo Juozapas Petržkevičius, Ukmergės taurininkas. Parapijos teritorijoje jam taip pat priklausė Čerpinos (lenk. Czerpina) karčema, dalis Gorbiancų (lenk. Gorbiance) kaimo ir dalis Maldancų (lenk. Małdańce) kaimo.
Be to, kaimyninėje Traupio parapijoje nurodytas Petržkevičiaus kaimas Chviedorai, veikiausiai Fedorai, taip pat Šilų palivarkas. Savo ruožtu Ukmergės parapijos aprašyme įrašyta, kad prie kelio iš Taujėnų į Vadų (lenk. Wady) kaimą, dešinėje pusėje, matyti Petržkevičiaus dvaras ir jam priklausantys kaimai.
Kadangi klebonai palikuonims neužrašė savininkų vardų, negalima atmesti galimybės, kad dalis pirmiau minėtų valdų tuo metu priklausė Juozapo broliui Pranciškui Petržkevičiui.
Po Juozapo Pamūšio valdas paveldėjo jo sūnus Adomas Jonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, Jo Karališkosios Malonybės pakamaris, vėliau Ukmergės pavieto rotmistras ir ribų teisėjas. Po 1816 metų revizinio surašymo Adomas Jonas kartu su sūnumi Martynu Stanislovu buvo nurodyti kaip Pamūšio savininkai; šiose valdose jie turėjo 91 vyriškosios lyties pavaldinį.
Martynas Stanislovas, Adomo Jono sūnus, veikiausiai buvo paskutinis Petržkevičius Pamūšyje. Tolesnis dvaro likimas lieka nežinomas.
Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. VIII, 1887) paminėtos kelios Pamūšio vardu vadintos vietovės Ukmergės apskrityje. Tačiau ten pateiktos žinios yra pernelyg fragmentiškos, kad būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, kuri iš jų galėtų būti susijusi su Pamūšiu, XIX amžiaus pradžioje priklausiusiu Petržkevičiams.
Bokonys
Bokonys (lenk. Bokony) buvo palivarkas, buvęs tarp Pagirių (lenk. Pogiry) ir Paobelio (lenk. Poabel).
Bokonių vietovė buvo paminėta 1744 metais spausdintoje Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje kaip priklausanti Pagirių parapijai.
Apytikrę palivarko vietą galima nustatyti pagal 1784 metų Pagirių parapijos aprašymą. Pagirių klebonas kun. Benediktas Milaševičius rašė, kad Bokonių palivarkas ir kaimas yra už pusės mylios nuo Pagirių bažnyčios, pietryčių kryptimi.
Bokonys atiteko Petržkevičiams per Mykolą, Kazimiero Petržkevičiaus, Livonijos medžioklio ir Ukmergės rotmistro, sūnų. 1761 metais Mykolas kartu su žmona Joana, kunigaikštyte Giedraityte, Vilniaus pastalininkaite, Hipocentauro herbo, nupirko šį palivarką iš Juozapo Kaluševskio ir jo žmonos Rožės iš Gorskių.
Po trejų metų, 1764 metais, Mykolas Petržkevičius pardavė Bokonių palivarką savo vyresniajam broliui Antonijui Trojanui ir jo žmonai Liudvikai iš Kulešų, Ślepowron herbo.
1784 metais Antonijui Trojanui priklausė ir karčema prie kelio iš Pagirių į Paobelį.
Po 1796 metų revizinio surašymo Bokonyse buvo nurodytas Antonijus Trojanas su sūnumis Mykolu Dominyku ir Onufrijumi Jonu bei jam pavaldžiais valstiečiais.
1798 metais Antonijus Trojanas Bokonių palivarką užrašė vyriausiajam sūnui Juozapui Antonijui, vedusiam Ievą Bohušaitę, Gozdavos herbo. Duomenų apie šios santuokos palikuonis nėra.
1816 metų revizijos metu Juozapas, Antonijaus sūnus, buvo nurodytas kaip Bokonių palivarko savininkas; šiame palivarke buvo 28 pavaldiniai.
1831 metų gegužės 23 dieną Pagirių parapijos bažnyčioje šios parapijos piliečiai pasirašė priesaikos tekstą Medardui Končiai, sukilimo vadui Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete. Tarp pasirašiusiųjų buvo Jonas Šilingas, 1835 metais vedęs Dominiką Petržkevičiūtę, broliai Onufrijus Jonas ir Mykolas Dominykas Petržkevičiai bei Mykolo Dominyko sūnus Robertas Aleksandras. Su priesaikos tekstu susipažinimą savo parašais taip pat patvirtino dar du kiti, nenustatyti Petržkevičiai.
1834 metais Ukmergės pavieto bajorų maršalka Petržkevičiams išdavė liudijimą, kad jie yra bajorų kilmės, nebuvo ir nėra įrašyti į pagalvės mokesčio mokėtojus bei valdo nekilnojamąjį turtą su pavaldžiais valstiečiais. Liudijime, be kita ko, buvo paminėtas Onufrijus Jonas su sūnumis Robertu Aleksandru, Alfonsu Mykolu ir Mykolu Vladislovu iš Bokonių valdų, kuriose buvo 22 pavaldiniai.
1835 metų birželio 15 dieną Bokonių palivarke gimė Joana Ieva, Jono Šilingo ir Dominikos iš Petržkevičių duktė. Jos krikštatėviai buvo Hermenegildas Petržkevičius, Onufrijaus Jono sūnus, ir Juozapa Petržkevičienė, Mykolo Dominyko žmona.
1852 metais Vilniaus gubernijos žiniose (Wileńskie Gubernialne Wiadomości) pasirodė skelbimas apie viešą Bokonių dvaro, priklausiusio Robertui ir Ievai Petržkevičiams, varžytinių aukcioną, skirtą šį dvarą slėgusioms skoloms padengti. Tuo metu Bokonys apėmė 258 dešimtines žemės, iš jų 115 dešimtinių jauno eglyno, ir 5 pavaldinius. Varžytinių eiga ir tolesnis dvaro likimas lieka nežinomi.
Bokonių vietovė buvo paminėta 1744 metais spausdintoje Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje kaip priklausanti Pagirių parapijai.
Apytikrę palivarko vietą galima nustatyti pagal 1784 metų Pagirių parapijos aprašymą. Pagirių klebonas kun. Benediktas Milaševičius rašė, kad Bokonių palivarkas ir kaimas yra už pusės mylios nuo Pagirių bažnyčios, pietryčių kryptimi.
Bokonys atiteko Petržkevičiams per Mykolą, Kazimiero Petržkevičiaus, Livonijos medžioklio ir Ukmergės rotmistro, sūnų. 1761 metais Mykolas kartu su žmona Joana, kunigaikštyte Giedraityte, Vilniaus pastalininkaite, Hipocentauro herbo, nupirko šį palivarką iš Juozapo Kaluševskio ir jo žmonos Rožės iš Gorskių.
Po trejų metų, 1764 metais, Mykolas Petržkevičius pardavė Bokonių palivarką savo vyresniajam broliui Antonijui Trojanui ir jo žmonai Liudvikai iš Kulešų, Ślepowron herbo.
1784 metais Antonijui Trojanui priklausė ir karčema prie kelio iš Pagirių į Paobelį.
Po 1796 metų revizinio surašymo Bokonyse buvo nurodytas Antonijus Trojanas su sūnumis Mykolu Dominyku ir Onufrijumi Jonu bei jam pavaldžiais valstiečiais.
1798 metais Antonijus Trojanas Bokonių palivarką užrašė vyriausiajam sūnui Juozapui Antonijui, vedusiam Ievą Bohušaitę, Gozdavos herbo. Duomenų apie šios santuokos palikuonis nėra.
1816 metų revizijos metu Juozapas, Antonijaus sūnus, buvo nurodytas kaip Bokonių palivarko savininkas; šiame palivarke buvo 28 pavaldiniai.
1831 metų gegužės 23 dieną Pagirių parapijos bažnyčioje šios parapijos piliečiai pasirašė priesaikos tekstą Medardui Končiai, sukilimo vadui Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete. Tarp pasirašiusiųjų buvo Jonas Šilingas, 1835 metais vedęs Dominiką Petržkevičiūtę, broliai Onufrijus Jonas ir Mykolas Dominykas Petržkevičiai bei Mykolo Dominyko sūnus Robertas Aleksandras. Su priesaikos tekstu susipažinimą savo parašais taip pat patvirtino dar du kiti, nenustatyti Petržkevičiai.
1834 metais Ukmergės pavieto bajorų maršalka Petržkevičiams išdavė liudijimą, kad jie yra bajorų kilmės, nebuvo ir nėra įrašyti į pagalvės mokesčio mokėtojus bei valdo nekilnojamąjį turtą su pavaldžiais valstiečiais. Liudijime, be kita ko, buvo paminėtas Onufrijus Jonas su sūnumis Robertu Aleksandru, Alfonsu Mykolu ir Mykolu Vladislovu iš Bokonių valdų, kuriose buvo 22 pavaldiniai.
1835 metų birželio 15 dieną Bokonių palivarke gimė Joana Ieva, Jono Šilingo ir Dominikos iš Petržkevičių duktė. Jos krikštatėviai buvo Hermenegildas Petržkevičius, Onufrijaus Jono sūnus, ir Juozapa Petržkevičienė, Mykolo Dominyko žmona.
1852 metais Vilniaus gubernijos žiniose (Wileńskie Gubernialne Wiadomości) pasirodė skelbimas apie viešą Bokonių dvaro, priklausiusio Robertui ir Ievai Petržkevičiams, varžytinių aukcioną, skirtą šį dvarą slėgusioms skoloms padengti. Tuo metu Bokonys apėmė 258 dešimtines žemės, iš jų 115 dešimtinių jauno eglyno, ir 5 pavaldinius. Varžytinių eiga ir tolesnis dvaro likimas lieka nežinomi.
Vijeikiai
Koordinatės: 55.48591, 25.68503
Vijeikiai (lenk. Wijejki) – kadaise tai buvo daugeliui savininkų priklausiusių valdų kompleksas, XVIII amžiaus pabaigoje buvęs Utenos (lenk. Uciana) parapijoje, Kupiškio dekanate. 1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje, Utenos parapijai priklausiusių vietovių sąraše, paminėta vietovė Wieykie, veikiausiai tapati Vijeikiams.
1806 metų bajorystės išvade teigiama, kad Tomas Antanas, Antonijaus Petržkevičiaus ir Ievos iš Kopcių sūnus, buvo Vijeikių ir Holanų valdų Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete paveldėtojas. Tai netiesiogiai patvirtina 1775 metų balandžio 17 dienos išrašas iš Utenos bažnyčios krikšto metrikų knygų, susijęs su Justino Leono, Tomo Petržkevičiaus ir Klaros iš Anforovičių sūnaus, gimusio Vijeikiuose-Medenėje, krikštu. Po trejų metų, 1778 metų rugpjūčio 25 dieną, Utenos parapijos bažnyčioje buvo pakrikštytas Dionizas Jonas, dar vienas Tomo ir Klaros Petržkevičių sūnus.
1790 metų rugpjūčio 5 dieną Tomas Antanas savo tikriems broliams Stanislovui, Antonijui ir Tadeušui išdavė amžinojo pardavimo teisę į Morgavonės užusienį, buvusį prie Vijeikių dvaro.
1784 metų Utenos parapijos aprašyme, kurį sudarė klebonas kun. Tadeušas Milošas, Vijeikiai ir Holanai nebuvo paminėti parapijai priklausiusių vietovių sąraše. Tačiau kelio iš Utenos į Tauragnus (lenk. Tauroginy) aprašyme paminėtas Helės kaimas, kuris gali būti tapatus Holanams.
Tolesnis Tomo Antano dvaro ir jo broliams priklausiusio Morgavonės užusienio likimas nėra žinomas.
Vijeikiai (lenk. Wijejki) – kadaise tai buvo daugeliui savininkų priklausiusių valdų kompleksas, XVIII amžiaus pabaigoje buvęs Utenos (lenk. Uciana) parapijoje, Kupiškio dekanate. 1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje, Utenos parapijai priklausiusių vietovių sąraše, paminėta vietovė Wieykie, veikiausiai tapati Vijeikiams.
1806 metų bajorystės išvade teigiama, kad Tomas Antanas, Antonijaus Petržkevičiaus ir Ievos iš Kopcių sūnus, buvo Vijeikių ir Holanų valdų Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete paveldėtojas. Tai netiesiogiai patvirtina 1775 metų balandžio 17 dienos išrašas iš Utenos bažnyčios krikšto metrikų knygų, susijęs su Justino Leono, Tomo Petržkevičiaus ir Klaros iš Anforovičių sūnaus, gimusio Vijeikiuose-Medenėje, krikštu. Po trejų metų, 1778 metų rugpjūčio 25 dieną, Utenos parapijos bažnyčioje buvo pakrikštytas Dionizas Jonas, dar vienas Tomo ir Klaros Petržkevičių sūnus.
1790 metų rugpjūčio 5 dieną Tomas Antanas savo tikriems broliams Stanislovui, Antonijui ir Tadeušui išdavė amžinojo pardavimo teisę į Morgavonės užusienį, buvusį prie Vijeikių dvaro.
1784 metų Utenos parapijos aprašyme, kurį sudarė klebonas kun. Tadeušas Milošas, Vijeikiai ir Holanai nebuvo paminėti parapijai priklausiusių vietovių sąraše. Tačiau kelio iš Utenos į Tauragnus (lenk. Tauroginy) aprašyme paminėtas Helės kaimas, kuris gali būti tapatus Holanams.
Tolesnis Tomo Antano dvaro ir jo broliams priklausiusio Morgavonės užusienio likimas nėra žinomas.
Grimalaučizna
Koordinatės: 55.82281, 25.29457
Grimalaučizna (lenk. Grzymałowszczyzna) – kadaise tai buvo palivarkas, buvęs Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete ir priklausęs Skapiškio (lenk. Skopiszki) parapijai. Palivarko pavadinimas šiuolaikiniuose žemėlapiuose nebeaptinkamas, tačiau remiantis sovietiniais štabo žemėlapiais pavyko nustatyti, kad Grimalaučizna iš šiaurės tiesiogiai ribojosi su Vaduvomis, iš vakarų – su Devoniškiais (lenk. Dziewoniszki), o iš rytų siekė Šetekšnos upę.
Palivarko pavadinimas veikiausiai kilo nuo pirmųjų savininkų arba ilgamečių nuomininkų – Grimalovskių šeimos, gausiai minimos Skapiškio bažnyčios metrikose XVII ir XVIII amžių sandūroje.
1782 metais Grimalaučizna buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo raštininko Marcijono Morikonio nuosavybė ir priklausė Salų (lenk. Soły) valdoms.
1782 metų balandžio 27 dieną, praėjus kelioms dienoms po Vaduvų pardavimo, Stanislovas ir Bogumila iš Fabricijų Petržkevičiai iš Marcijono Morikonio vieneriems metams išsinuomojo Grimalaučiznos palivarką. Tai žinoma iš Motiejaus Vroblevskio, Ukmergės pilies teismo vaznio, liudijimo, įrašyto į Ukmergės pilies teismo knygas. Taip Grimalaučizna kitam pusšimčiui metų tapo šios Petržkevičių linijos lizdu; iš jos kilo dauguma šiandien gyvenančių giminės atstovų.
Po dvejų metų, 1784 metais, Skapiškio klebonas kun. Borkovskis, aprašydamas Skapiškio parapijai priklausiusias vietoves, Grimalaučizną paminėjo kaip gyvenvietę, priklausiusią „šviesiausiojo kunigaikščio Radvilos“ Salų dvarui.
Grimalaučiznoje gimė kiti Stanislovo ir Bogumilos vaikai: Ignotas Jeronimas (*1782), Pranciška Antonina (*1783), Tomas Viktoras (*1785), Marija Uršulė (*1788), Barbora Antonina (*1790) ir Kazimieras Motiejus (*1793).
1810 metais Stanislovo duktė Marija Uršulė, kuri veikiausiai gyveno tėvo namuose, pagal 1810 metų kovo 11 dienos vyskupo indultą ištekėjo už Petro Januševskio. Indulto reverse pasirašė santuokoje dalyvavę liudytojai: Jurgis Pacevičius, Pranciškus Pacevičius ir Jonas Daglevičius. Tarp liudytojų nebuvo nė vieno Petržkevičiaus.
Taip pat 1810 metais, rugpjūčio 31 dieną, Juozapas Kazimieras, Stanislovo sūnus, Skapiškio bažnyčioje vedė Oną Horodeckaitę. Santuokos liudytojai buvo Pranciškus Klimavičius, broliai Vincentas Mikalojus ir Ignotas Jeronimas bei jaunikio tėvas Stanislovas, Jurgio Petržkevičiaus sūnus. Netrukus, jau rugsėjo 30 dieną, Grimalaučiznoje gimė Lucijonas Stanislovas, Juozapo Kazimiero ir Onos iš Horodeckių sūnus.
Po trejų metų, 1813 metų liepos 11 dieną, Grimalaučiznoje gimė jų antrasis sūnus Laurynas Mauricijus. 1815 metais gimė duktė Michalina, o 1816 metų gegužės 26 dieną – trečiasis sūnus Julijonas Mykolas.
1817 metų kovo 20 dieną, sulaukusi 70 metų, mirė Bogumila iš Fabricijų Petržkevičienė, Stanislovo žmona. Tais pačiais metais, balandžio 9 dieną, mirė dar dvejų metų nesulaukęs Julijonas Mykolas, o po keturių mėnesių, 1817 metų rugpjūčio 3 dieną, gimė dar vienas Juozapo Kazimiero ir Onos iš Horodeckių sūnus – Konstantinas Erazmas.
1818 metų kovo 8 dieną Grimalaučiznoje mirė Ieva Petržkevičiūtė, 67 metų amžiaus. Veikiausiai tai buvo Jurgio ir Uršulės iš Bemų Petržkevičių duktė bei Stanislovo sesuo, kurią po Vaduvų pardavimo Stanislovas pasiėmė į išsinuomotą Grimalaučizną.
Stanislovas Petržkevičius mirė 1819 metų vasario 4 dieną. Po jo mirties Grimalaučiznos nuomą tęsė sūnus Juozapas Kazimieras (1780–1844), nes iš Stanislovo sūnų tik jo vaikai gimdavo Grimalaučiznoje.
Po trejų metų, 1822 metų rugpjūčio 4 dieną, Grimalaučiznoje mirė Ona Petržkevičienė, 40 metų amžiaus, veikiausiai Juozapo Kazimiero žmona.
Prieš 1827 metus Juozapas Kazimieras vedė Oną iš Karpuškų, nes 1827 metų lapkričio 5 dieną Grimalaučiznos palivarke gimė jų sūnus Antonijus, o 1834 metų sausio 24 dieną – dar vienas sūnus, Ignotas Juozapas.
Nežinoma, kada baigėsi Juozapo Kazimiero Grimalaučiznos nuoma ir kada šeima persikėlė į Petraučizną prie Antazavės (lenk. Antuzów). Juozapas Kazimieras mirė 1844 metais ir buvo palaidotas Antazavės parapijos kapinėse.
Tolesnis Grimalaučiznos likimas lieka nežinomas.
Grimalaučizna (lenk. Grzymałowszczyzna) – kadaise tai buvo palivarkas, buvęs Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete ir priklausęs Skapiškio (lenk. Skopiszki) parapijai. Palivarko pavadinimas šiuolaikiniuose žemėlapiuose nebeaptinkamas, tačiau remiantis sovietiniais štabo žemėlapiais pavyko nustatyti, kad Grimalaučizna iš šiaurės tiesiogiai ribojosi su Vaduvomis, iš vakarų – su Devoniškiais (lenk. Dziewoniszki), o iš rytų siekė Šetekšnos upę.
Palivarko pavadinimas veikiausiai kilo nuo pirmųjų savininkų arba ilgamečių nuomininkų – Grimalovskių šeimos, gausiai minimos Skapiškio bažnyčios metrikose XVII ir XVIII amžių sandūroje.
1782 metais Grimalaučizna buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo raštininko Marcijono Morikonio nuosavybė ir priklausė Salų (lenk. Soły) valdoms.
1782 metų balandžio 27 dieną, praėjus kelioms dienoms po Vaduvų pardavimo, Stanislovas ir Bogumila iš Fabricijų Petržkevičiai iš Marcijono Morikonio vieneriems metams išsinuomojo Grimalaučiznos palivarką. Tai žinoma iš Motiejaus Vroblevskio, Ukmergės pilies teismo vaznio, liudijimo, įrašyto į Ukmergės pilies teismo knygas. Taip Grimalaučizna kitam pusšimčiui metų tapo šios Petržkevičių linijos lizdu; iš jos kilo dauguma šiandien gyvenančių giminės atstovų.
Po dvejų metų, 1784 metais, Skapiškio klebonas kun. Borkovskis, aprašydamas Skapiškio parapijai priklausiusias vietoves, Grimalaučizną paminėjo kaip gyvenvietę, priklausiusią „šviesiausiojo kunigaikščio Radvilos“ Salų dvarui.
Grimalaučiznoje gimė kiti Stanislovo ir Bogumilos vaikai: Ignotas Jeronimas (*1782), Pranciška Antonina (*1783), Tomas Viktoras (*1785), Marija Uršulė (*1788), Barbora Antonina (*1790) ir Kazimieras Motiejus (*1793).
1810 metais Stanislovo duktė Marija Uršulė, kuri veikiausiai gyveno tėvo namuose, pagal 1810 metų kovo 11 dienos vyskupo indultą ištekėjo už Petro Januševskio. Indulto reverse pasirašė santuokoje dalyvavę liudytojai: Jurgis Pacevičius, Pranciškus Pacevičius ir Jonas Daglevičius. Tarp liudytojų nebuvo nė vieno Petržkevičiaus.
Taip pat 1810 metais, rugpjūčio 31 dieną, Juozapas Kazimieras, Stanislovo sūnus, Skapiškio bažnyčioje vedė Oną Horodeckaitę. Santuokos liudytojai buvo Pranciškus Klimavičius, broliai Vincentas Mikalojus ir Ignotas Jeronimas bei jaunikio tėvas Stanislovas, Jurgio Petržkevičiaus sūnus. Netrukus, jau rugsėjo 30 dieną, Grimalaučiznoje gimė Lucijonas Stanislovas, Juozapo Kazimiero ir Onos iš Horodeckių sūnus.
Po trejų metų, 1813 metų liepos 11 dieną, Grimalaučiznoje gimė jų antrasis sūnus Laurynas Mauricijus. 1815 metais gimė duktė Michalina, o 1816 metų gegužės 26 dieną – trečiasis sūnus Julijonas Mykolas.
Atnaujinimai: W 1816 metais Grimalaučiznoje buvo atliktas gyventojų surašymas (**ревизская сказка**) Vilniaus iždo rūmų reikmėms. Surašyme buvo paminėti Pietrzkiewicziai: Stanisławas, Jurgio sūnus, 69 metų, jo sūnūs: Wincenty, 44 metų, Józefas, 36 metų, su sūnumis Lucjanu, 6 metų, ir Maurycy, 3 metų, taip pat Tomaszas, 31 metų. Buvo pažymėta, kad Grimalaučizna priklausė Morikoniams. Skiltyje, susijusioje su ankstesne, V revizija, nurodyta, kad tuo metu Grimalaučiznoje buvo įtraukti: Stanisławas, Jurgio sūnus, 45 metų, ir jo sūnūs: Wincenty, 24 metų, Józefas, 15 metų, Ignacy, 12 metų, Tomaszas, 9 metų, ir Kazimierzas, 3 metų.
1816–1824 metų Švenčionių, Ašmenos, Ukmergės ir Šiaulių apskričių bajorų revizinių sąrašų puslapis, LVIA.
1817 metų kovo 20 dieną, sulaukusi 70 metų, mirė Bogumila iš Fabricijų Petržkevičienė, Stanislovo žmona. Tais pačiais metais, balandžio 9 dieną, mirė dar dvejų metų nesulaukęs Julijonas Mykolas, o po keturių mėnesių, 1817 metų rugpjūčio 3 dieną, gimė dar vienas Juozapo Kazimiero ir Onos iš Horodeckių sūnus – Konstantinas Erazmas.
1818 metų kovo 8 dieną Grimalaučiznoje mirė Ieva Petržkevičiūtė, 67 metų amžiaus. Veikiausiai tai buvo Jurgio ir Uršulės iš Bemų Petržkevičių duktė bei Stanislovo sesuo, kurią po Vaduvų pardavimo Stanislovas pasiėmė į išsinuomotą Grimalaučizną.
Stanislovas Petržkevičius mirė 1819 metų vasario 4 dieną. Po jo mirties Grimalaučiznos nuomą tęsė sūnus Juozapas Kazimieras (1780–1844), nes iš Stanislovo sūnų tik jo vaikai gimdavo Grimalaučiznoje.
Po trejų metų, 1822 metų rugpjūčio 4 dieną, Grimalaučiznoje mirė Ona Petržkevičienė, 40 metų amžiaus, veikiausiai Juozapo Kazimiero žmona.
Prieš 1827 metus Juozapas Kazimieras vedė Oną iš Karpuškų, nes 1827 metų lapkričio 5 dieną Grimalaučiznos palivarke gimė jų sūnus Antonijus, o 1834 metų sausio 24 dieną – dar vienas sūnus, Ignotas Juozapas.
Nežinoma, kada baigėsi Juozapo Kazimiero Grimalaučiznos nuoma ir kada šeima persikėlė į Petraučizną prie Antazavės (lenk. Antuzów). Juozapas Kazimieras mirė 1844 metais ir buvo palaidotas Antazavės parapijos kapinėse.
Tolesnis Grimalaučiznos likimas lieka nežinomas.
Žižmiai
Koordinatės: 55.41173, 24.42899
Žižmiai (lenk. Żyżmy) – tai senas įvairiems savininkams priklausiusių valdų kompleksas, buvęs Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, Pagirių (lenk. Pogiry) parapijoje, apie 6 km į šiaurę nuo Pagirių.
Žižmių vietovė buvo paminėta 1744 metais spausdintoje Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje kaip priklausanti Pagirių parapijai.
1784 metų Pagirių parapijos aprašyme klebonas kun. Benediktas Milaševičius išvardijo daug Žižmiuose buvusių valdų savininkų. Ten buvo Hoppeno, Vyžykovskio, Kulešos ir Nekraševičių palivarkai, Ordynco dvaras, Chochołovskių, Jadkovskių, Romanovskių, Savickių, Pietkevičių, Vaškevičių, Racieńcų, Klementavičių, Vittortų, Žągałłavičių, Daškevičių ir Gieduškų apylinkės bei Pagirių klebonijai priklausęs kaimas.
Pagal 1806 metų bajorystės išvadą, 1805 metų sausio 3 dieną Onufrijus Jonas Petržkevičius, trečiasis Antonijaus Trojano sūnus, iš Martyno ir Izabelės iš Šukštų Ordyncų, buvusių Lenkijos kariuomenės pulkininkų, nupirko Žižmių valdą.
1816 metų revizijos metu Onufrijus, Antonijaus sūnus, kartu su sūnumis Robertu ir Hermenegildu buvo nurodytas kaip Žižmių palivarko savininkas; šiame palivarke buvo 20 pavaldinių.
Kita žinia, patvirtinanti Petržkevičių ryšius su Žižmiais, atsiranda tik 1835 metais. 1835 metų liepos 20 dieną Robertas Petržkevičius tapo Juozapo Rainoldo, Petro ir Anelės Šilingų sūnaus, gimusio Žižmių palivarke, krikštatėviu. Liudytojai buvo, be kita ko, Ieva Petržkevičienė, Roberto žmona, ir panelė Dominika Petržkevičiūtė.
1839 metais Robertas Petržkevičius minimas kaip liudytojas krikštijant Mykolą, Felikso ir Onos Malickių sūnų, gimusį Žižmiuose.
Vėlesnių žinių apie Žižmių Petržkevičius nėra.
Žižmiai (lenk. Żyżmy) – tai senas įvairiems savininkams priklausiusių valdų kompleksas, buvęs Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, Pagirių (lenk. Pogiry) parapijoje, apie 6 km į šiaurę nuo Pagirių.
Žižmių vietovė buvo paminėta 1744 metais spausdintoje Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje kaip priklausanti Pagirių parapijai.
1784 metų Pagirių parapijos aprašyme klebonas kun. Benediktas Milaševičius išvardijo daug Žižmiuose buvusių valdų savininkų. Ten buvo Hoppeno, Vyžykovskio, Kulešos ir Nekraševičių palivarkai, Ordynco dvaras, Chochołovskių, Jadkovskių, Romanovskių, Savickių, Pietkevičių, Vaškevičių, Racieńcų, Klementavičių, Vittortų, Žągałłavičių, Daškevičių ir Gieduškų apylinkės bei Pagirių klebonijai priklausęs kaimas.
Pagal 1806 metų bajorystės išvadą, 1805 metų sausio 3 dieną Onufrijus Jonas Petržkevičius, trečiasis Antonijaus Trojano sūnus, iš Martyno ir Izabelės iš Šukštų Ordyncų, buvusių Lenkijos kariuomenės pulkininkų, nupirko Žižmių valdą.
1816 metų revizijos metu Onufrijus, Antonijaus sūnus, kartu su sūnumis Robertu ir Hermenegildu buvo nurodytas kaip Žižmių palivarko savininkas; šiame palivarke buvo 20 pavaldinių.
Kita žinia, patvirtinanti Petržkevičių ryšius su Žižmiais, atsiranda tik 1835 metais. 1835 metų liepos 20 dieną Robertas Petržkevičius tapo Juozapo Rainoldo, Petro ir Anelės Šilingų sūnaus, gimusio Žižmių palivarke, krikštatėviu. Liudytojai buvo, be kita ko, Ieva Petržkevičienė, Roberto žmona, ir panelė Dominika Petržkevičiūtė.
1839 metais Robertas Petržkevičius minimas kaip liudytojas krikštijant Mykolą, Felikso ir Onos Malickių sūnų, gimusį Žižmiuose.
Vėlesnių žinių apie Žižmių Petržkevičius nėra.
Kirkučiai
Koordinatės: 55.35929, 24.48435
Kirkučiai (lenk. Kirkucie) – tai senos valdos, buvusios Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, priklausiusios Pagirių (lenk. Pogiry) parapijai, o šiandien esančios Ukmergės rajone. Kirkučiai buvo maždaug už 8 km tiesiąja linija į rytus nuo Pagirių. Palydovinėje nuotraukoje šiandien jie atrodo kaip negyvenama teritorija, be pastatų ir be grįsto kelio.
1784 metais Pagirių klebonas kun. Benediktas Milaševičius, sudarydamas parapijos aprašymą, Kirkučių nepaminėjo jai priklausiusių vietovių sąraše. Galbūt tuo metu Kirkučiai buvo neišskirta didesnio dvaro dalis.
Vadauskų-Petržkevičių istorijoje Kirkučiai pasirodo palyginti vėlai – tik 1836 metais. Pagirių bažnyčios parapijos knygose 1836 metų gegužės 3 dieną įrašytas Vladislovo Antonijaus, Mykolo Dominyko Petržkevičiaus ir Jozefatos iš Choduševičių sūnaus, gimusio Kirkučiuose, krikštas. Po penkerių metų, 1841 metų sausio 5 dieną, Kirkučiuose gimė Karolis, Lucijono Stanislovo Petržkevičiaus ir Kazimieros iš Vaškevičių sūnus, taip pat pakrikštytas Pagirių bažnyčioje.
Remiantis šiomis dviem metrikomis galima spėti, kad 1836 metais ir vėliau Vladislovo Antonijaus tėvas Mykolas Dominykas gyveno Kirkučiuose, veikiausiai kaip svetimo dvaro valdytojas arba eidamas kitas pareigas. Tai patvirtina 1858 metų Ukmergės pavieto bajorų sąrašo įrašas, kuriame pažymėta, kad Kirkučiuose gyveno turto neturėjęs Vladislovas Antonijus, Mykolo sūnus, Petržkevičius, 22 metų nevedęs vyras. Kitų Kirkučių Petržkevičių šiame įraše nepaminėta.
1869 metų sausio 2 dieną Kirkučiuose gimė Vaclovas Vadauskas-Petržkevičius, Vladislovo Antonijaus Petržkevičiaus ir Malvinos iš Išorų sūnus.
Seweryno Uruskio herbynėje (t. XIII, p. 362) prie 1882 metų, be kitų, paminėtas Vladislovas, Mykolo sūnus, kaip Kirkučių valdų paveldėtojas. Savo ruožtu Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. XV, d. 2), išleistame 1902 metais, Kirkučių aprašyme nurodyta, kad jie buvo Ukmergės pavieto Pagirių valsčiuje, kur valdas turėjo Ivanovskiai, Kamenskiai, Petržkevičiai ir Taraškevičiai.
Tačiau nei Uruskio herbyno įrašų, nei Geografinio žodyno duomenų negalima laikyti įrodymu, kad Petržkevičiai Kirkučiuose turėjo žemės nuosavybės teise.
Kirkučiai (lenk. Kirkucie) – tai senos valdos, buvusios Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, priklausiusios Pagirių (lenk. Pogiry) parapijai, o šiandien esančios Ukmergės rajone. Kirkučiai buvo maždaug už 8 km tiesiąja linija į rytus nuo Pagirių. Palydovinėje nuotraukoje šiandien jie atrodo kaip negyvenama teritorija, be pastatų ir be grįsto kelio.
1784 metais Pagirių klebonas kun. Benediktas Milaševičius, sudarydamas parapijos aprašymą, Kirkučių nepaminėjo jai priklausiusių vietovių sąraše. Galbūt tuo metu Kirkučiai buvo neišskirta didesnio dvaro dalis.
Vadauskų-Petržkevičių istorijoje Kirkučiai pasirodo palyginti vėlai – tik 1836 metais. Pagirių bažnyčios parapijos knygose 1836 metų gegužės 3 dieną įrašytas Vladislovo Antonijaus, Mykolo Dominyko Petržkevičiaus ir Jozefatos iš Choduševičių sūnaus, gimusio Kirkučiuose, krikštas. Po penkerių metų, 1841 metų sausio 5 dieną, Kirkučiuose gimė Karolis, Lucijono Stanislovo Petržkevičiaus ir Kazimieros iš Vaškevičių sūnus, taip pat pakrikštytas Pagirių bažnyčioje.
Remiantis šiomis dviem metrikomis galima spėti, kad 1836 metais ir vėliau Vladislovo Antonijaus tėvas Mykolas Dominykas gyveno Kirkučiuose, veikiausiai kaip svetimo dvaro valdytojas arba eidamas kitas pareigas. Tai patvirtina 1858 metų Ukmergės pavieto bajorų sąrašo įrašas, kuriame pažymėta, kad Kirkučiuose gyveno turto neturėjęs Vladislovas Antonijus, Mykolo sūnus, Petržkevičius, 22 metų nevedęs vyras. Kitų Kirkučių Petržkevičių šiame įraše nepaminėta.
1869 metų sausio 2 dieną Kirkučiuose gimė Vaclovas Vadauskas-Petržkevičius, Vladislovo Antonijaus Petržkevičiaus ir Malvinos iš Išorų sūnus.
Seweryno Uruskio herbynėje (t. XIII, p. 362) prie 1882 metų, be kitų, paminėtas Vladislovas, Mykolo sūnus, kaip Kirkučių valdų paveldėtojas. Savo ruožtu Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. XV, d. 2), išleistame 1902 metais, Kirkučių aprašyme nurodyta, kad jie buvo Ukmergės pavieto Pagirių valsčiuje, kur valdas turėjo Ivanovskiai, Kamenskiai, Petržkevičiai ir Taraškevičiai.
Tačiau nei Uruskio herbyno įrašų, nei Geografinio žodyno duomenų negalima laikyti įrodymu, kad Petržkevičiai Kirkučiuose turėjo žemės nuosavybės teise.
Petraučizna
Koordinatės: 55.78485, 25.98731
Petraučizna (lenk. Piotrowszczyzna) – tai senas palivarkas ir užusieniai prie Duburio ežero, į pietryčius nuo Antazavės (lenk. Antuzów) miestelio, buvę Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, o šiandien esantys Zarasų (lenk. Jeziorosy) rajone.
1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje Petraučizna buvo paminėta kaip vietovė, buvusi Dusetų (lenk. Dusiaty) parapijoje.
1784 metų Dusetų parapijos, tuo metu priklausiusios Kupiškio dekanatui, aprašyme, kurį sudarė tuometinis dekanas kun. Pranciškus Klimavičius, Petraučiznos palivarkas priklausė „didžiai gerbiamam Plateriui, Giegobrodzo seniūnui“ ir buvo nutolęs nuo Dusetų „į vasaros rytus per vidutinę mylią“.
„Didžiai gerbiamas Plateris“ buvo Liudvikas Plateris, Antazavės, Petraučiznos ir Gravenbergo ponas, miręs 1788 metais. Po jo Petraučiznos paveldėtoju veikiausiai tapo jo sūnus Pranciškus Ksaveras, gimęs 1785 metais, Liudviko ir Kunigundos iš Valavičių sūnus. Pirmoji Pranciškaus Ksavero žmona jau 1806 metais buvo Ona Mohl, Trijų Kurmių herbo, Dionizo, Braclavo teisėjo, duktė. Jų duktė buvo Emilija Plater. Pranciškus Ksaveras mirė 1837 metais.
Ne vėliau kaip 1842 metais, galbūt dėl nuomos sutarties nutraukimo, Juozapas Kazimieras Petržkevičius su šeima paliko nuo 1782 metų nuomotą Grimalaučizną ir persikėlė į Petraučizną prie Antazavės.
Pagal Teresės iš Petržkevičių Marchvickienės pasakojimą Petržkevičiai buvo „susiję“ su Plateriais. Šis ryšys veikiausiai buvo susijęs su Petržkevičių atsiradimu Petraučiznoje. Esą jis taip pat galėjo būti susijęs su Petržkevičių atsiradimu Tryškiuose (lenk. Tryszki) Žemaitijoje, tačiau tam nėra jokių įrodymų.
Pirmasis dokumentas, rodantis Petržkevičių ryšį su Petraučizna, yra Juozapo Kazimiero dukters Michalinos santuokos su Konstantinu Toločko metrika. Santuoka buvo sudaryta Antazavės parapijos bažnyčioje 1842 metų spalio 27 dieną. Metrikoje įrašyta, kad nuotaka buvo kilusi iš Petraučiznos.
Po dvejų metų, 1844 metų sausio 24 dieną, Juozapas Kazimieras mirė ir buvo palaidotas Antazavės kapinėse kaip pirmasis iš daugelio ten palaidotų Petržkevičių. 1852 metais Antazavėje buvo palaidoti Konstantinas ir Feliksa iš Piotrovskių Petržkevičiai, kurie tų metų sausio 3 dieną nuskendo Čičirio ežere.
Po Juozapo Kazimiero mirties Petraučizna atiteko Antonijui, vyresniajam sūnui iš antrosios santuokos. Galbūt tai lėmė nežinoma paskutinė Juozapo Kazimiero valia arba kitos priežastys. Šiaip ar taip, gerokai vyresni Antonijaus pusbroliai Lucijonas Stanislovas ir Laurynas Mauricijus XIX amžiaus penktojo dešimtmečio antroje pusėje su šeimomis gyveno Tryškiuose Žemaitijoje.
Iki 1855 metų Antonijus vedė Karoliną iš Maciejevskių, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Juozapo Zacharijo ir Ignoto. Abu mirė ankstyvoje vaikystėje. 1860 metais mirė ir Antonijaus žmona Karolina. Visi jie buvo palaidoti šeimos kape Antazavėje.
Po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo broliai Lucijonas Stanislovas ir Laurynas Mauricijus Petržkevičiai už dalyvavimą sukilime buvo atimti teisių ir ištremti į Sibirą. Be to, vykdydamas represijas, caratas Petraučiznos dvare konfiskavo 2/7 iš 308 dešimtinių žemės. Tuo pat metu, 1864 metų gruodį, caro valdžia pradėjo valstiečių žemės išpirkimo procesą Petraučiznoje; dėl to dvaras neteko dar 56 dešimtinių žemės.
1867 metais Petraučiznoje, sulaukusi 67 metų, mirė Juozapo Kazimiero našlė Ona iš Karpuškų.
1870 metų rugpjūčio 9 dieną Antazavės parapijos bažnyčioje Antonijus Petržkevičius iš Petraučiznos vedė našlę Valeriją iš Banevičių Karpuškienę iš Petraučiznos. Iš šios santuokos 1876 metų sausio 24 dieną Osokne prie Dusetų gimė Petras Silvestras Petržkevičius. Jo krikštatėviu tapo kun. Ignotas Juozapas Petržkevičius, tuo metu Šimonių (lenk. Szymańce) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kuratas.
Antonijus Petržkevičius staiga mirė 1885 metų balandžio 22 dieną, lankydamasis Gornios dvare. Buvo palaidotas Antazavės kapinėse. Petraučiznos paveldėtoju tapo devynerių metų Petras Silvestras, netrukus išsiųstas mokytis į Rygos realinę gimnaziją, o ją baigęs tęsė mokslus Rygos politechnikume.
1897 metų nutartimi Kauno apygardos teismas Petrui Silvestrui Petržkevičiui pripažino paveldėjimo teises į mirusio tėvo turtą.
1901 metų rugpjūčio 12 dieną Petras Silvestras vedė Teresę Kristiną Antonovičiūtę iš Birželių (lenk. Birżały), Valerijono Aloyzo ir Jakobinos Liudvikos iš Gruževskių Antonovičių, Andrault de Buy herbo, dukterį. Santuokos liudytojas buvo medicinos daktaras Mauricijus Petržkevičius, 1863 metų sukilėlio ir tremtinio Lucijono Stanislovo sūnus.
Tais pačiais 1901 metais Petras Silvestras išnuomojo Petraučizną Alfonsui Krukovskiui šešeriems metams. 1907 metais Petro Silvestro motina Valerija iš Banevičių Petržkevičienė sūnaus vardu išnuomojo Petraučizną Adolfui Možeikai laikotarpiui nuo 1908 iki 1914 metų.
Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. XV, d. 2, 1902) rašoma, kad Petraučizna buvo palivarkas ir du užusieniai Novoaleksandrovsko (lenk. Nowoaleksandrowsk, Jeziorosy) apskrityje, Antazavės valsčiuje. Pagal šį aprašą Honestiai ten turėjo 61 dešimtinę, „Pietraszkiewicziai“ [sic!] – 149 dešimtines, o Šeikai – 95 dešimtines žemės.
1909 metais Kauno apygardos teismo nutartimi bajorui Petrui Silvestrui, Antonijaus Petržkevičiaus sūnui, pagal įgyjamąją senatį buvo pripažinta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį Petraučiznos turtą, buvusį Kauno gubernijos Novoaleksandrovsko apskrityje. Tuo metu Petraučizna iš viso apėmė 84 dešimtines ir 2184 kvadratinius sieksnius, o teismas ją įvertino 3400 rublių. Iš teismo sprendimo matyti, kad Petraučiznoje, be to, buvo: Šeikų palivarkas, Krukovskių palivarkas, Statulevičiaus Petraučiznos užusienis, Duburaičių užusienis ir Morgavonių užusienis.
1917 metų spalio 7 dieną Petrogrado notaro Julijono Zabielskio biure, Nevskio prospekte 6, Petras Silvestras Petržkevičius suteikė savo žmonai neribotą įgaliojimą valdyti jų bendrą turtą. Tuo metu šį turtą daugiausia sudarė Petraučizna.
Būdama Vilniuje dėl sūnų mokslų, 1920 metų sausio 12 dieną Vilniaus notaro Tadeušo Vroblevskio biure Teresė Kristina Petržkevičienė iš vyro gautą įgaliojimą perregistravo Anielos Urban, veikiausiai Anelės Urbonaitytės, Jakobinos Antonovičienės auklėtinės ir savo bičiulės, vardu.
Žemės reformos valdybos nutarimu, remiantis Zarasų apskrities Žemės reformos komisijos 1924 metų vasario 21 dienos prašymu, Petrui Silvestrui Petržkevičiui priklausęs 109 hektarų Petraučiznos dvaras visas buvo perimtas Lietuvos valstybės nuosavybėn.
Petraučizna (lenk. Piotrowszczyzna) – tai senas palivarkas ir užusieniai prie Duburio ežero, į pietryčius nuo Antazavės (lenk. Antuzów) miestelio, buvę Vilniaus vaivadijos Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) paviete, o šiandien esantys Zarasų (lenk. Jeziorosy) rajone.
1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo ataskaitoje Petraučizna buvo paminėta kaip vietovė, buvusi Dusetų (lenk. Dusiaty) parapijoje.
1784 metų Dusetų parapijos, tuo metu priklausiusios Kupiškio dekanatui, aprašyme, kurį sudarė tuometinis dekanas kun. Pranciškus Klimavičius, Petraučiznos palivarkas priklausė „didžiai gerbiamam Plateriui, Giegobrodzo seniūnui“ ir buvo nutolęs nuo Dusetų „į vasaros rytus per vidutinę mylią“.
„Didžiai gerbiamas Plateris“ buvo Liudvikas Plateris, Antazavės, Petraučiznos ir Gravenbergo ponas, miręs 1788 metais. Po jo Petraučiznos paveldėtoju veikiausiai tapo jo sūnus Pranciškus Ksaveras, gimęs 1785 metais, Liudviko ir Kunigundos iš Valavičių sūnus. Pirmoji Pranciškaus Ksavero žmona jau 1806 metais buvo Ona Mohl, Trijų Kurmių herbo, Dionizo, Braclavo teisėjo, duktė. Jų duktė buvo Emilija Plater. Pranciškus Ksaveras mirė 1837 metais.
Ne vėliau kaip 1842 metais, galbūt dėl nuomos sutarties nutraukimo, Juozapas Kazimieras Petržkevičius su šeima paliko nuo 1782 metų nuomotą Grimalaučizną ir persikėlė į Petraučizną prie Antazavės.
Pagal Teresės iš Petržkevičių Marchvickienės pasakojimą Petržkevičiai buvo „susiję“ su Plateriais. Šis ryšys veikiausiai buvo susijęs su Petržkevičių atsiradimu Petraučiznoje. Esą jis taip pat galėjo būti susijęs su Petržkevičių atsiradimu Tryškiuose (lenk. Tryszki) Žemaitijoje, tačiau tam nėra jokių įrodymų.
Pirmasis dokumentas, rodantis Petržkevičių ryšį su Petraučizna, yra Juozapo Kazimiero dukters Michalinos santuokos su Konstantinu Toločko metrika. Santuoka buvo sudaryta Antazavės parapijos bažnyčioje 1842 metų spalio 27 dieną. Metrikoje įrašyta, kad nuotaka buvo kilusi iš Petraučiznos.
Po dvejų metų, 1844 metų sausio 24 dieną, Juozapas Kazimieras mirė ir buvo palaidotas Antazavės kapinėse kaip pirmasis iš daugelio ten palaidotų Petržkevičių. 1852 metais Antazavėje buvo palaidoti Konstantinas ir Feliksa iš Piotrovskių Petržkevičiai, kurie tų metų sausio 3 dieną nuskendo Čičirio ežere.
Po Juozapo Kazimiero mirties Petraučizna atiteko Antonijui, vyresniajam sūnui iš antrosios santuokos. Galbūt tai lėmė nežinoma paskutinė Juozapo Kazimiero valia arba kitos priežastys. Šiaip ar taip, gerokai vyresni Antonijaus pusbroliai Lucijonas Stanislovas ir Laurynas Mauricijus XIX amžiaus penktojo dešimtmečio antroje pusėje su šeimomis gyveno Tryškiuose Žemaitijoje.
Iki 1855 metų Antonijus vedė Karoliną iš Maciejevskių, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Juozapo Zacharijo ir Ignoto. Abu mirė ankstyvoje vaikystėje. 1860 metais mirė ir Antonijaus žmona Karolina. Visi jie buvo palaidoti šeimos kape Antazavėje.
Po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo broliai Lucijonas Stanislovas ir Laurynas Mauricijus Petržkevičiai už dalyvavimą sukilime buvo atimti teisių ir ištremti į Sibirą. Be to, vykdydamas represijas, caratas Petraučiznos dvare konfiskavo 2/7 iš 308 dešimtinių žemės. Tuo pat metu, 1864 metų gruodį, caro valdžia pradėjo valstiečių žemės išpirkimo procesą Petraučiznoje; dėl to dvaras neteko dar 56 dešimtinių žemės.
1867 metais Petraučiznoje, sulaukusi 67 metų, mirė Juozapo Kazimiero našlė Ona iš Karpuškų.
1870 metų rugpjūčio 9 dieną Antazavės parapijos bažnyčioje Antonijus Petržkevičius iš Petraučiznos vedė našlę Valeriją iš Banevičių Karpuškienę iš Petraučiznos. Iš šios santuokos 1876 metų sausio 24 dieną Osokne prie Dusetų gimė Petras Silvestras Petržkevičius. Jo krikštatėviu tapo kun. Ignotas Juozapas Petržkevičius, tuo metu Šimonių (lenk. Szymańce) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kuratas.
Antonijus Petržkevičius staiga mirė 1885 metų balandžio 22 dieną, lankydamasis Gornios dvare. Buvo palaidotas Antazavės kapinėse. Petraučiznos paveldėtoju tapo devynerių metų Petras Silvestras, netrukus išsiųstas mokytis į Rygos realinę gimnaziją, o ją baigęs tęsė mokslus Rygos politechnikume.
1897 metų nutartimi Kauno apygardos teismas Petrui Silvestrui Petržkevičiui pripažino paveldėjimo teises į mirusio tėvo turtą.
1901 metų rugpjūčio 12 dieną Petras Silvestras vedė Teresę Kristiną Antonovičiūtę iš Birželių (lenk. Birżały), Valerijono Aloyzo ir Jakobinos Liudvikos iš Gruževskių Antonovičių, Andrault de Buy herbo, dukterį. Santuokos liudytojas buvo medicinos daktaras Mauricijus Petržkevičius, 1863 metų sukilėlio ir tremtinio Lucijono Stanislovo sūnus.
Tais pačiais 1901 metais Petras Silvestras išnuomojo Petraučizną Alfonsui Krukovskiui šešeriems metams. 1907 metais Petro Silvestro motina Valerija iš Banevičių Petržkevičienė sūnaus vardu išnuomojo Petraučizną Adolfui Možeikai laikotarpiui nuo 1908 iki 1914 metų.
Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne (Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego, t. XV, d. 2, 1902) rašoma, kad Petraučizna buvo palivarkas ir du užusieniai Novoaleksandrovsko (lenk. Nowoaleksandrowsk, Jeziorosy) apskrityje, Antazavės valsčiuje. Pagal šį aprašą Honestiai ten turėjo 61 dešimtinę, „Pietraszkiewicziai“ [sic!] – 149 dešimtines, o Šeikai – 95 dešimtines žemės.
1909 metais Kauno apygardos teismo nutartimi bajorui Petrui Silvestrui, Antonijaus Petržkevičiaus sūnui, pagal įgyjamąją senatį buvo pripažinta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį Petraučiznos turtą, buvusį Kauno gubernijos Novoaleksandrovsko apskrityje. Tuo metu Petraučizna iš viso apėmė 84 dešimtines ir 2184 kvadratinius sieksnius, o teismas ją įvertino 3400 rublių. Iš teismo sprendimo matyti, kad Petraučiznoje, be to, buvo: Šeikų palivarkas, Krukovskių palivarkas, Statulevičiaus Petraučiznos užusienis, Duburaičių užusienis ir Morgavonių užusienis.
1917 metų spalio 7 dieną Petrogrado notaro Julijono Zabielskio biure, Nevskio prospekte 6, Petras Silvestras Petržkevičius suteikė savo žmonai neribotą įgaliojimą valdyti jų bendrą turtą. Tuo metu šį turtą daugiausia sudarė Petraučizna.
Būdama Vilniuje dėl sūnų mokslų, 1920 metų sausio 12 dieną Vilniaus notaro Tadeušo Vroblevskio biure Teresė Kristina Petržkevičienė iš vyro gautą įgaliojimą perregistravo Anielos Urban, veikiausiai Anelės Urbonaitytės, Jakobinos Antonovičienės auklėtinės ir savo bičiulės, vardu.
Žemės reformos valdybos nutarimu, remiantis Zarasų apskrities Žemės reformos komisijos 1924 metų vasario 21 dienos prašymu, Petrui Silvestrui Petržkevičiui priklausęs 109 hektarų Petraučiznos dvaras visas buvo perimtas Lietuvos valstybės nuosavybėn.
Tryškiai
Tryškiai (lenk. Tryszki) – tai miestelis Žemaitijoje, prie Virvytės upės, šaltiniuose minimas jau 1537 metais. XVI amžiuje čia buvo katalikų bažnyčia, vėliau perimta evangelikų reformatų. XVI amžiaus pabaigoje vietovė buvo susijusi su Šemetų gimine.
XVII amžiuje su Tryškiais buvo susijusios Valavičių, Pacų ir Oginskių giminės. 1685 metais čia veikė parapinė mokykla. 1701 metais, Šiaurės karo metu, prie Tryškių įvyko švedų ir lietuvių kariuomenių susidūrimas, o miestelis sudegė. 1738 metais Tryškiuose buvo 19 dūmų, o 1789 metais – 71 dūmas. 1751 metais pastatyta dabartinė medinė Švč. Trejybės bažnyčia. 1792 metais karalius Stanislovas Augustas suteikė Tryškiams Magdeburgo teisę ir herbą. 1793 metais buvo atnaujinta parapinė mokykla. Per 1831 metų sukilimą Tryškius užėmė sukilėliai, o XIX amžiaus viduryje Tryškių dvaras priklausė Pietkevičiui.
Ne vėliau kaip 1846 metais Tryškiuose apsigyveno Laurynas Mauricijus Petržkevičius su žmona Julija iš Rudnickių, nes 1846 metų balandžio 7 dieną Tryškių dvare gimė jų sūnus Vladislovas Povilas, o vėliau ir kiti vaikai: Kazimiera Jadvyga (*1848), Ignotas Gerardas (*1849), Mykolas Kvirinas (*1852), Marija Jadvyga (*1854) ir Jadvyga Olimpija (*1862).
Paskui brolį Tryškiuose įsikūrė ir Lucijonas Stanislovas su žmona Kazimiera iš Vaškevičių. Tryškiuose gimė jų sūnūs: Adomas Aleksandras (*1848), Antonijus Kasparas (*1852) ir, tikėtina, dukterys: Stanislava, Liucija ir Feliksa.
Per 1863 metų sukilimą, gegužės 21 dieną, prie Tryškių įvyko Jono Stanevičiaus sukilėlių būrio susirėmimas su Rusijos kariuomene. Šiame mūšyje žuvo du Juozapai Petržkevičiai: Juozapas Feliksas, Lucijono Stanislovo sūnus, ir Juozapas Jokūbas, Lauryno Mauricijaus sūnus.
Nežinoma, kiek ilgai po 1863 metų sukilimo Petržkevičiai liko Tryškiuose. Lucijonas Stanislovas, grįžęs iš tremties, apsigyveno Kalkūnuose (lenk. Kalkuny) prie Daugpilio (lenk. Dyneburg). Ten pat apsigyveno ir jo sūnus, medicinos daktaras Mauricijus, po 25 metų tarnybos Sibire. Antrasis Lucijono sūnus Karolis pasiekė caro Leibgvardijos pulkininko laipsnį ir davė pradžią Maskvos Petržkevičių linijai. Jo jaunesnysis brolis Antonijus Kasparas buvo caro kariuomenės gydytojas.
Iš Lauryno Mauricijaus vaikų vyriausioji duktė Karolina ištekėjo už Nikodemo Ivanausko, su kuriuo susilaukė dukterų Sofijos ir Marijos – rašytojų, žinomų bendru literatūriniu slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Vladislovo Povilo likimas nežinomas. Ignotas Gerardas tapo chemijos inžinieriumi ir susiejo savo gyvenimą su Varšuva, į kurią iš tremties grįžo jo tėvas Laurynas Mauricijus. Mykolas Kvirinas buvo pirmasis vaistininkas Tytuvėnuose (lenk. Cytowiany). Marija Jadvyga ištekėjo už Stanislovo Vitkevičiaus, su kuriuo susilaukė sūnaus Stanislovo Ignoto, žinomo kaip Witkacy, o Jadvyga Olimpija tapo istoriko Ernesto Świeżawskio žmona.
XVII amžiuje su Tryškiais buvo susijusios Valavičių, Pacų ir Oginskių giminės. 1685 metais čia veikė parapinė mokykla. 1701 metais, Šiaurės karo metu, prie Tryškių įvyko švedų ir lietuvių kariuomenių susidūrimas, o miestelis sudegė. 1738 metais Tryškiuose buvo 19 dūmų, o 1789 metais – 71 dūmas. 1751 metais pastatyta dabartinė medinė Švč. Trejybės bažnyčia. 1792 metais karalius Stanislovas Augustas suteikė Tryškiams Magdeburgo teisę ir herbą. 1793 metais buvo atnaujinta parapinė mokykla. Per 1831 metų sukilimą Tryškius užėmė sukilėliai, o XIX amžiaus viduryje Tryškių dvaras priklausė Pietkevičiui.
Ne vėliau kaip 1846 metais Tryškiuose apsigyveno Laurynas Mauricijus Petržkevičius su žmona Julija iš Rudnickių, nes 1846 metų balandžio 7 dieną Tryškių dvare gimė jų sūnus Vladislovas Povilas, o vėliau ir kiti vaikai: Kazimiera Jadvyga (*1848), Ignotas Gerardas (*1849), Mykolas Kvirinas (*1852), Marija Jadvyga (*1854) ir Jadvyga Olimpija (*1862).
Paskui brolį Tryškiuose įsikūrė ir Lucijonas Stanislovas su žmona Kazimiera iš Vaškevičių. Tryškiuose gimė jų sūnūs: Adomas Aleksandras (*1848), Antonijus Kasparas (*1852) ir, tikėtina, dukterys: Stanislava, Liucija ir Feliksa.
Per 1863 metų sukilimą, gegužės 21 dieną, prie Tryškių įvyko Jono Stanevičiaus sukilėlių būrio susirėmimas su Rusijos kariuomene. Šiame mūšyje žuvo du Juozapai Petržkevičiai: Juozapas Feliksas, Lucijono Stanislovo sūnus, ir Juozapas Jokūbas, Lauryno Mauricijaus sūnus.
Nežinoma, kiek ilgai po 1863 metų sukilimo Petržkevičiai liko Tryškiuose. Lucijonas Stanislovas, grįžęs iš tremties, apsigyveno Kalkūnuose (lenk. Kalkuny) prie Daugpilio (lenk. Dyneburg). Ten pat apsigyveno ir jo sūnus, medicinos daktaras Mauricijus, po 25 metų tarnybos Sibire. Antrasis Lucijono sūnus Karolis pasiekė caro Leibgvardijos pulkininko laipsnį ir davė pradžią Maskvos Petržkevičių linijai. Jo jaunesnysis brolis Antonijus Kasparas buvo caro kariuomenės gydytojas.
Iš Lauryno Mauricijaus vaikų vyriausioji duktė Karolina ištekėjo už Nikodemo Ivanausko, su kuriuo susilaukė dukterų Sofijos ir Marijos – rašytojų, žinomų bendru literatūriniu slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Vladislovo Povilo likimas nežinomas. Ignotas Gerardas tapo chemijos inžinieriumi ir susiejo savo gyvenimą su Varšuva, į kurią iš tremties grįžo jo tėvas Laurynas Mauricijus. Mykolas Kvirinas buvo pirmasis vaistininkas Tytuvėnuose (lenk. Cytowiany). Marija Jadvyga ištekėjo už Stanislovo Vitkevičiaus, su kuriuo susilaukė sūnaus Stanislovo Ignoto, žinomo kaip Witkacy, o Jadvyga Olimpija tapo istoriko Ernesto Świeżawskio žmona.
Malinovka
Malinovka ir dr. Mauricijus, XX a. pradžia – M. Porter archyvas
Koordinatės: 55.83212, 26.46482
Malinovka alias Koster Nr. 10 – dvaras, kurį 1873 metais įsigijo Lucijonas Stanislovas Petržkevičius, grįžęs iš tremties Tobolske, Sibire. Lucijonas jį už 3000 rublių nupirko iš dr. Augusto Georgo Friedricho von Oettingeno (1823–1908), Baltijos vokiečio, teisininko, politiko ir Kalkūnų (lenk. Kalkuny) bei Medumių (lenk. Medumy) žemės valdų prie Daugpilio (lenk. Dźwińsk / Dyneburg) savininko. 1862–1868 metais von Oettingen ėjo Livonijos civilinio gubernatoriaus pareigas, o 1886–1889 metais buvo Rygos burmistras.
Iš Malinovkos pirkimo sutarties matyti, kad Lucijonas grynaisiais sumokėjo 450 rublių. Likusią sumą turėjo išmokėti per 10 metų, metinėmis įmokomis su palūkanomis. Iš vokiško sutarties originalo, kuriame išliko įrašai apie mokėjimus, matyti, kad skola buvo mokama nuosekliai ir galutinai padengta 1883 metais.
Iš vokiškos Kosterio Nr. 10 pirkimo sutarties versijos matyti, kad iš pradžių dvaro pirkėju turėjo būti Lucijono sūnus Karolis, tuo metu Leibgvardijos raitųjų grenadierių pulko kapitonas. Jo vardas buvo išbrauktas ir pakeistas Lucijono vardu. Tai gali rodyti, kad iš pradžių svarstyta sandorį sudaryti per sūnų, kaip politiškai mažiau apsunkintą asmenį negu tėvas, 1863 metų sukilėlis. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad pasirenkant dvarą šioje vietoje galėjo prisidėti Lucijono jaunesniojo brolio, kun. Ignoto Juozapo Petržkevičiaus, pažintys; 1868–1871 metais jis buvo Laucesos (lenk. Łałkies) bažnyčios kuratas.
1877 metų gegužės 19 dieną mirė Lucijono žmona Kazimiera iš Vaškevičių. Ji buvo palaidota netolimos Laucesos parapijos kapinėse. Po trejų metų, 1880 metų gegužės 26 dieną, sulaukęs 70 metų, mirė Lucijonas Stanislovas ir buvo palaidotas šalia žmonos. Iš to matyti, kad paskutines Malinovkos pirkimo įmokas veikiausiai mokėjo jo sūnus, medicinos daktaras Mauricijus Petržkevičius.
Dr. Mauricijus į atsargą išėjo 1886 metais. Veikiausiai dėl to paveldėjimo reikalai po Lucijono buvo sutvarkyti tik 1887 metais, Mauricijui atvykus iš Tobolsko į Malinovką. Iš hipotekos aktų išrašo, susijusio su Kosteriu Nr. 10, sužinome apie dvaro įsigijimo Lucijono Petržkevičiaus vardu istoriją, jo mirties datą ir tai, kad jo įstatyminiais paveldėtojais tapo: dr. Mauricijus Petržkevičius, pulkininkas Karolis Petržkevičius, Antonijus Petržkevičius, Michalina Petržkevičiūtė, Stanislava Petržkevičiūtė, Liucija, ištekėjusi Sabinskienė, ir Felicija, ištekėjusi Gronevičienė / Grunevičienė. Iš dokumento matyti, kad dr. Mauricijaus Petržkevičiaus broliai ir seserys pateikė pareiškimus, kuriais jo naudai atsisakė jiems po tėvo priklausiusių paveldėjimo teisių. Verta taip pat pažymėti, kad 1887 metais Malinovkos pavadinimas jau funkcionavo oficialiai šalia senojo hipotekinio pavadinimo Kosteris Nr. 10. Remiantis šiuo dokumentu galima kelti hipotezę, kad būtent dr. Mauricijus Petržkevičius iš esmės nuo pat pradžių finansavo Malinovkos įsigijimą, norėdamas tokiu būdu užtikrinti tėvams pragyvenimą kuo arčiau Lietuvos.
Grįžęs iš Sibiro, 1892–1910 metais dr. Mauricijus Dvinske (lenk. Dźwińsk) vertėsi privačia praktika kaip moterų ligų ir akušerijos gydytojas.
1903 metais Gazeta Dźwińska (Двинский листок) pasirodė toks skelbimas:
„Vasarai išnuomojama vasarnamio vila Malinovkos dvare, esančiame už 2 varstų nuo Kalkūnų stoties. Tai naujai užbaigtas vasarnamis su penkiais kambariais, didele veranda ir visais patogumais. Daugiau informacijos ir nuomos sąlygas galima sužinoti vietoje pas daktarą Petržkevičių“.
1910 metais dr. Mauricijus sudarė testamentą, kuriame paskirstė savo turtą, o Malinovkos valdas užrašė sūnui Mykolui Otonui. Mirė po dvejų metų, 1912 metų kovo 31 dieną, ir buvo palaidotas Laucesos parapijos kapinėse, šalia tėvų kapų, kartu su žmona Sofija iš Jankovskių.
Kitu ir paskutiniu Malinovkos savininku tapo Mykolas Otonas Petržkevičius (1871–1960), geologijos inžinierius. 1911–1913 metais jis buvo Kazachstane dėl profesinio darbo; tai matyti tiek iš jo dukters 1911 metų krikšto metrikos, išduotos Ust Kamenogorske, dabartiniame Öskemeno mieste, tiek iš 1913 metais Semipalatinske sudaryto testamento. 1918 metų pavasarį jis buvo Petrograde.
Malinovka neabejotinai liko Mykolo Otono nuosavybėje visą nepriklausomos Latvijos laikotarpį. Žinių apie dvaro likimą pirmosios sovietinės okupacijos metu nėra. 1944 metais Mykolas Otonas kartu su žmona ir dukterimi Julija, artėjant Raudonajai armijai, paliko Latviją. Pabuvęs pereinamojoje stovykloje Vokietijos teritorijoje, su šeima emigravo į Australiją, kur 1960 metais mirė.
Birželiai
Birželiai, Teresės Petržkevičienės dvaras – XX a. 3-iasis dešimtmetis
Koordinatės: 55.88742, 24.27884
Birželiai (lenk. Birżały) kadaise buvo dvaras ir palivarkas Vilniaus vaivadijos Upytės paviete, Pumpėnų (lenk. Pompiany) parapijoje, o šiandien yra Pasvalio rajono teritorijoje.
1784 metų Ukmergės (lenk. Wiłkomierz) dekanato parapijų aprašyme, Pumpėnų parapijai priklausiusių vietovių sąraše, paminėti Birželiai. Klebonas kun. Angelas Giecevičius įrašė, kad Birželiai yra dvaras ir kaimas, priklausantis „didžiai gerbiamam šviesiajam ponui Micevičiui, Upytės pavieto rotmistrui“, ir kad jie yra „per didelę mylią prie Lėvuo, tarp pietų ir žiemos vakarų“ nuo Pumpėnų bažnyčios.
XIX amžiaus pradžioje Birželių dvaras jau priklausė Stanevičiams. 1814 metais Viktoras Vladislovas Jasienskis, Jastrzębiec herbo, Upytės pavieto rotmistras, gimęs 1787 metais Vismontuose, Naujamiesčio (lenk. Nowe Miasto) bažnyčioje vedė Barborą iš Stanevičių, kilusią iš Birželių dvaro.
1844 metais jų duktė Rozalija Jozefata Jasienskytė, panelė iš Birželių dvaro, Pumpėnų (lenk. Pompiany) bažnyčioje ištekėjo už Vincento Ananijato Landsbergio, našlio, Rusijos kariuomenės poručiko, kilusio iš Kompanščiznos dvaro Linkuvos (lenk. Linków) parapijoje. Iš šios santuokos 1852 metais gimė Gabrielis Landsbergis, vėliau žinomas kaip Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Gali būti, kad jis gimė motinos dvare, Birželiuose, Pumpėnų parapijoje.
Birželiai (lenk. Birżały). Informacinė lenta ant pastato, stovinčio nugriauto dvaro vietoje – 2001 m.
Iš to galima spręsti, kad Viktoras Vladislovas ir Barbora iš Stanevičių Jasienskiai 1844 metais gyveno Birželiuose. Tačiau neturint galimybės susipažinti su Gabrielio Landsbergio krikšto metrikos originalu, negalima patvirtinti, ar jis iš tikrųjų gimė Birželių dvare. Taip pat vis dar nežinoma, kam Birželiai priklausė 1852 metais.
Prieš 1863 metų sukilimą Birželiai priklausė Kristupui Florestenui Gruževskiui, Lubicz herbo, Juozapo Leonardo sūnui. Kristupas su žmona Sofija iš Mniševskių turėjo dukterį Jakobiną Liudviką (1859–1923).
Birželiai (lenk. Birżały). Jakobinos Liudvikos Gruževskos krikšto metrikos nuorašas
Kristupas Gruževskis dalyvavo 1863 metų sukilime kaip Nacionalinės vyriausybės viršininkas Panevėžio (lenk. Poniewież) apskrityje. Jis kovėsi Medeikių / Gudiškių mūšyje ir, lietuvių šaltinių duomenimis, būtent ten žuvo. Pagal šeimos tradiciją mirtinai sužeistą Kristupą iš mūšio lauko išnešė jo pavaldiniai ir Birželių valstiečiai, turėję Bagdono (Bagdonas) pavardę, ir parvežė jį namo į Birželius. Už tai jie esą gavo teisę laidoti savo mirusiuosius Gruževskių kapinaitėse.
Birželiai (lenk. Birżały). Varteliai į kapinaites, vėliau pavogti, ir išplėštas Gruževskių antkapinis rūsys – 1997 m.
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė, naudojusi Bitės slapyvardį, savo atsiminimuose teigė, kad Kristupas Gruževskis buvo nužudytas prie Biržų. Kad dvaras nebūtų konfiskuotas, o Gruževskio žmona ir maža duktė nenukentėtų, rašytojos tėvas, gydytojas Jonas Petkevičius, Gruževskių namų bičiulis, išdavė mirties liudijimą, kuriame nurodė, kad Gruževskis mirė nuo plaučių uždegimo. Tai leido Birželių savininką palaidoti vietinėse kapinaitėse.
Birželiai (lenk. Birżały). Gruževskių antkapinės plokštės – 1997 m.
Po Kristupo Gruževskio mirties Nacionalinė vyriausybė jo žmoną Sofiją paskyrė sukilimo viršininke Panevėžio (lenk. Poniewież) apskrityje. Netrukus, apkaltinta ryšių su sukilėliais palaikymu ir jų aprūpinimu, Sofija buvo suimta. Panevėžio kalėjime ji praleido apie dvejus metus kartu su kelerių metų dukterimi Jakobina. Sumokėjusi 200 rublių baudą, 1865 metų liepos 17 dieną buvo paleista iš kalėjimo. Mirė 1882 metų gruodžio 20 dieną, būdama 43 metų, dėl sveikatos komplikacijų, kurias sukėlė kalinimas.
Sofija iš Mniševskių Gruževskienė
Po motinos mirties Birželių savininke tapo jos duktė Jakobina Liudvika, tuo metu turėjusi 23 metus. Jakobina jau buvo ištekėjusi. Jos vyras buvo gerokai už ją vyresnis bankininkas iš Panevėžio (lenk. Poniewież) Valerijonas Aloyzas Antonovičius, Andrault de Buy herbo, kolegijos tarėjo Jozefato ir Teresės iš Dombrovskių, Jasnogórkos dvaro prie Panevėžio savininkų, sūnus. Jų santuoka įvyko 1877 metų rugpjūčio 5 dieną.
Jakobina Liudvika Gruževskaitė, Lubicz herbo, su giminės prievardžiu „iš Młodzianovo“
Atrodo, kad tai buvo veikiau iš išskaičiavimo sudaryta ir ne itin sėkminga santuoka. Veikiausiai ligota motina taip norėjo užtikrinti dukters ateitį. Vėlesniais metais sutuoktiniai gyveno atskirai: Jakobina – savo dvare, o Valerijonas – savo name Panevėžyje (lenk. Poniewież).
Iš šios santuokos 1879 metų gegužės 30 dieną gimė Teresė Kristina Antonovičiūtė. Ji buvo pakrikštyta 1879 metų birželio 22 dieną tėvo dvare Jasnogórkoje, Švobiškio (lenk. Szwabiszki) evangelikų reformatų parapijos pastoriaus Neumanno. Krikštatėviai buvo: bajoras Jozefatas, Mikalojaus sūnus, Antonovičius ir bajorė Sofija, Pavelo duktė, Gruževska; bajoras Kalikstas, Tadeušo sūnus, Owsiany ir bajorė Teresė, Dementijaus duktė, Antonovičienė; taip pat bajoras Stanislovas, Juozapo sūnus, Šenferis ir bajorė Helena, Jozefato duktė, Owsiana.
Teresė Kristina, Valerijono ir Jakobinos iš Gruževskių Antonovičių duktė, Andrault de Buy herbo
Jakobina iš Gruževskių Antonovičienė šeimoje buvo laikoma „litvomane“, nes manė, kad kaimo vaikus būtina mokyti jų pačių, lietuvių, kalba. Ji finansavo gabių apylinkės jaunuolių mokslą, kvietė lietuvius mokytojus ir rėmė vietinę lietuvių švietimo aplinką. Pagal šeimos prisiminimus tarp žmonių, kuriems ji padėjo, buvo Antanas Smetona, vėlesnis Lietuvos prezidentas, ir Juozas Zikaras, vėliau žinomas lietuvių skulptorius. Zikaras dar lankydavosi Birželių dvare XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Antanas Smetona, 1911 m. (LMAVB), ir Juozas Zikaras, 1910 m. (www.15min.lt)
Jakobinos Antonovičienės bendravimo aplinkai priklausė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – rašytoja, publicistė, mokytoja ir viena svarbių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Teresė iš Petržkevičių Marchvickienė prisiminė, kad kartu su močiute Panevėžyje (lenk. Poniewież) lankydavo jau garbaus amžiaus Gabrielę ir ilgai su ja kalbėdavosi lenkiškai.
Šeimos aplinkai priklausė ir Anelė Urbonaitė, šeimoje prisimenama kaip „teta Aniela“. Ji buvo kaimo mergaitė iš Birželių apylinkių, kuriai Jakobina padėjo įgyti išsilavinimą. Lietuvių šaltiniuose ji minima kaip Anelė Urbonaitė arba Urbonavičiūtė: pirmoji lietuvių mokytoja Pumpėnų (lenk. Pompiany) mokykloje, ilgametė lietuvių ir rusų kalbų mokytoja, visuomenės veikėja ir ilgametė Teresės Kristinos Petržkevičienės draugė. Lietuvių šaltinių duomenimis, ji taip pat buvo pirmoji Juozo Zikaro meilė.
Anelė Urbonaitė
1886 metų lapkričio 15 dieną Jungtinių teismų rūmų ir Kauno apygardos teismo sprendimais buvo patvirtintos Jakobinos Antonovičienės paveldėjimo teisės į Birželių dvarą po Kristupo ir Sofijos Gruževskių. Dvaras apėmė 310 dešimtinių, tai yra 338,7 ha.
1901 metų rugpjūčio 12 dieną Birželių dvare įvyko Teresės Kristinos, Valerijono Aloyzo ir Jakobinos Liudvikos iš Gruževskių Antonovičių dukters, santuoka su Petru Silvestru Petržkevičiumi, Antonijaus ir Valerijos iš Banevičių Petržkevičių sūnumi. Santuokos liudytojai buvo Robertas Karpuška, medicinos daktaras Mauricijus Petržkevičius ir Liudvikas Ciemnolońskis. Iš šios santuokos gimė trys sūnūs: Birželiuose Antonijus Vaclovas (*1902), Ventspilyje (lenk. Windawa) Tadeušas (*1903) ir Archangelske Andrius Vladislovas (*1906).
Teresė Kristina Petržkevičienė su tėvu Valerijonu Antonovičiumi ir vyru Petru, Panevėžys (lenk. Poniewież), 1901 m.
1911 metais Jakobina Antonovičienė iš Marijos Puzinienės nupirko 39 dešimtinių, tai yra 42,6 ha, ploto Lieknos palivarką, buvusį prie Banionių dvaro Pumpėnų (lenk. Pompiany) valsčiuje, Panevėžio (lenk. Poniewież) apskrityje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos kariuomenei traukiantis nuo vokiečių kariuomenės, Jakobina iš Gruževskių Antonovičienė kartu su vyru Valerijonu paliko Lietuvą, veikiausiai per priverstinę karo evakuaciją į Rusijos gilumą. Abu atsidūrė Petrapilyje, pas dukterį Teresę Kristiną Petržkevičienę. Valerijonas Antonovičius ten mirė 1915 metų pabaigoje ir buvo palaidotas Petrapilyje.
Trūksta žinių apie Birželius vokiečių okupacijos laikotarpiu. Pasak Teresės iš Petržkevičių Marchvickienės, Antonijaus Vaclovo dukters, karo veiksmų ir bolševikinės Panevėžio (lenk. Poniewież) okupacijos metu Birželių dvaras buvo nusiaubtas, o dvaro bibliotekos knygos ir laikraščiai panaudoti valstiečių trobų sienoms išklijuoti.
Jakobina Antonovičienė į Birželius grįžo 1918 metų birželį kartu su dukterimi Terese Kristina ir jos sūnumis: Antonijumi Vaclovu, Tadeušu ir Andriumi.
Birželiai. Vaizdas į dvarą nuo kito Lėvuo kranto – XX a. 3-iasis dešimtmetis
1920 metų sausio 16 dieną Jakobina iš Gruževskių Antonovičienė pasirašė testamentą pas notarą Teodorą Ludkevičių Panevėžyje, dalyvaujant liudytojams: Antonijui Lavrynaičiui, Juozapui Sobolevskiui ir Gabrieliui Voroničiui. Visą savo turtą, kurį sudarė 189 dešimtinių ploto Birželių dvaras ir 39 dešimtinių ploto Lieknos palivarkas, ji užrašė vienintelei dukteriai Teresei Kristinai iš Antonovičių Petržkevičienei.
Sukaupto kapitalo palūkanas ji paskyrė pašalpai nepasiturinčiam, moksluose pasižyminčiam lenkų tautybės Panevėžio lenkų gimnazijos mokiniui. Testamento vykdytojais paskyrė Benediktą Karpį, Pranciškaus sūnų, Juozapą Banevičių iš Joniškėlio (lenk. Johaniszkiele), Zigmantą Jasińskį, Vaitiekaus sūnų, iš Podlasės dvaro, ir Antonijų Grabovskį iš Pukių palivarko.
Birželiai. Birželių ąžuolas – XX a. 3-iajame dešimtmetyje ir 2001 m.
1921 metų birželio 21 dieną Privačių miškų perėmimo komisija Birželiuose surašė du Jakobinai Antonovičienei priklausiusių, Pumpėnų (lenk. Pompiany) valsčiuje buvusių miškų perėmimo aktus. Valstybės perimtas Birželių dvaro miškas, 46,4 ha ploto, daugiausia buvo apaugęs eglynu ir juodalksnynu. Antrasis kompleksas, Lieknos miškas, 40,4 ha ploto, iš dalies buvo pušynas, su gausiomis laukymėmis ir kirtimais, taip pat pievomis bei šlapiomis nederlingomis žemėmis. Iš viso iš Jakobinos Antonovičienės buvo paimta beveik 87 ha miškų.
Jakobina iš Gruževskių Antonovičienė mirė 1923 metų sausio 27 dieną ir buvo palaidota šeimos kapinėse Birželiuose. Jos kapas buvo sunaikintas po 1946 metų.
1925 metais Jakobinos duktė Teresė Kristina Petržkevičienė su sūnumi Andriumi grįžo iš Vilniaus į Birželius. Ji rado dvarą nuniokotą, be to, jau įtrauktą į žemės reformą. Šio proceso metu, 1926 metais, Panevėžio (lenk. Poniewież) apygardos teismui patvirtinus Teresės Petržkevičienės paveldėjimo teises po mirusios motinos, Žemės reformos įstaiga leido jai parduoti žemę aplinkiniams valstiečiams: Jonui Bogdonui – 12 ha, Pranciškui Stakelei – 20 ha, Jonui Petrauskui – 10 ha, Antonijui Liepai – 12 ha ir dar kartą Jonui Bogdonui – 6 ha. 1928 metais, remiantis kitu Žemės reformos įstaigos nutarimu, iš Teresės Petržkevičienės buvo nusavinta daugiau kaip 150 ha žemės.
Teresė Kristina iš Antonovičių Petržkevičienė, nuotrauka iš lenkiško asmens dokumento, 1922 m.
1926 metais Teresė Petržkevičienė išnuomojo Birželių dvarą Vladislavai Legiejkienei šešeriems metams, iki 1932 metų balandžio 23 dienos. 1928 metų gruodžio 15 dieną sutartis buvo pratęsta iki 1935 metų.
1929 metais, atsižvelgdama į tai, kad Petrui Silvestrui Petržkevičiui buvo konfiskuotas visas Petraučiznos dvaras, nepaliekant savininkui nenusavinamos 80 ha normos, Žemės reformos įstaiga leido Teresei Petržkevičienei naudotis 25 ha miško. Tačiau šis sprendimas galiausiai nebuvo įvykdytas.
1935 metais Žemės reformos įstaiga galutinai nustatė Teresei Petržkevičienei palikto dvaro dydį. Iš po motinos paveldėtų 249 ha Birželiuose liko 84,5 ha žemės.
Birželiai (lenk. Birżały). Teresei iš Antonovičių Petržkevičienei priklausiusio dvaro planas – būklė po reformos, 1939 m.
1940 metais Sovietų Sąjunga, remdamasi Ribbentropo-Molotovo paktu, aneksavo Lietuvą. Sovietų valdžia iš Teresės Petržkevičienės atėmė beveik visą turtą, palikdama jai tik 13 ha žemės. Likusią dalį išdalijo mažažemiams ir bežemiams. Ūkiniai pastatai buvo skirti kolūkio techninei bazei, o dvare įrengta pradinė mokykla. Ši padėtis truko neilgai, tačiau dvarą privedė prie sunykimo.
1941 metais Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, okupacinė valdžia įsakė savininkams grįžti į dvarus. Tuomet Birželiuose apsigyveno Teresės Petržkevičienės sūnus Antonijus Vaclovas su žmona Emilija. Kaip paaiškėjo, neilgam, nes jau 1943 metais vokiečiai pradėjo iškeldinti lenkų savininkus. Petržkevičiams buvo įsakyta per 12 valandų palikti dvarą ir perduoti jį vokiečių kolonistams Johannui ir Emilijai Baurams. Antonijus Vaclovas su žmona Emilija iš Šimkevičių paliko Birželius ir apsigyveno pas žmonos brolį Lokėnuose prie Ukmergės (lenk. Wiłkomierz), kur gimė jų duktė Zofija.
1941 metų rudenį Jadvyga iš Zielinskių Petržkevičienė, Tadeušo žmona, po vyro suėmimo vokiečių buvo priversta palikti Valažiną (lenk. Wołożyn) su sūnumis Andriumi ir Lešeku ir persikėlė pas anytą į Panevėžį (lenk. Poniewież), o vėliau į Birželius. Iškeldinus Antonijų ir Emiliją Petržkevičius, ji liko Birželiuose kaip sodininkė.
1944 metais, frontui praėjus, Birželiai vėl atsidūrė sovietų valdžioje. Antonijus Vaclovas Petržkevičius su žmona ir dukterimi grįžo iš Lokėnų į Panevėžį, o netrukus po to – į Birželius. 1944 metų pabaigoje arba 1945 metų pradžioje Antonijus Vaclovas buvo suimtas, apkaltinus jį bendradarbiavimu su vokiečiais. Po dvejų metų kalinimo Panevėžio kalėjime, 1947 metų sausį jis buvo ištremtas į Sibirą, kur žuvo 1951 metais.
1946 metų balandžio 1 dieną Panevėžyje (lenk. Poniewież) mirė Teresė iš Antonovičių Petržkevičienė. Ji buvo palaidota šeimos kapinėse Birželiuose.
1997 metais jos kapo ir jos motinos Jakobinos iš Gruževskių Antonovičienės, „litvomanės“, kapo nebebuvo likę nė pėdsako. Taip pat buvo iškasti ir išplėšti 1863 metų sukilėlių Sofijos ir Kristupo Gruževskių kapai. Birželių dvaras, nebylus Stanevičių, Jasienskių, Landsbergių, Gruževskių, Antonovičių ir Petržkevičių giminių istorijos liudytojas, buvo sunaikintas, o pagrobtoje žemėje sovietų valdžia įkūrė kolūkį. Iš jo jau tada buvo likę tik piktžolėmis apaugę, griūvantys pastatai ir rūdijantys žemės ūkio technikos likučiai.
Birželiai, Sofijos ir Kristupo Gruževskių antkapinis rūsys bei kryžius, skirtas Jakobinai iš Gruževskių Antonovičienei ir jos dukteriai Teresei Kristinai Petržkevičienei, 2025 m.
Birželiai, paskutinis šeimos žemės lopinėlis Lietuvoje, išlieka mūsų atmintyje ne tik dėl ten palaidotų artimųjų. Taip pat todėl, kad mūsų paveldėta teisė į šią žemę buvo patvirtinta nepriklausomos Lietuvos valstybės, kad ši žemė buvo prievarta atimta, o dabartinė padėtis yra sankcionuotas sovietinės savivalės padarinys.